Guoda Bardauskaitė: gamta man – resursų atgavimo būdas

Mantas Jusis
2022-11-07
Guoda yra architektė, kuri vieną dieną susikrovė kelis lagaminus ir traukiniu atvyko į Švenčionėlius. Kartu su draugėmis čia įkūrė darbo vietas ne tik sau. O dabar buria bendruomenę, dalyvauja įvairiuose projektuose, prisideda kuriant ir atveriant naujas kultūros erdves mažame miestelyje, taip pat organizuoja įvairius renginius, koncertus ir net festivalius vaikams.
Guoda Bardauskaitė: gamta man – resursų atgavimo būdas
„Gamta man yra resursų atgavimo būdas. Išėjimas pasivaikščioti, tai toks būdas išvalyti galvą po darbų“, - sako Švenčionėliuose įsikūrusi architektė Guoda Bardauskaitė. A.Bako nuotr.

- Esi architektė, ar ši profesija tave lydėjo nuo mažų dienų, ar atėjo kartu su klausimu, ką norėtum veikti gyvenime?
- Esu kilusi iš šeimos, kurioje mama yra architektė, o tėtis – miškininkas. Visada buvau kažkur per vidurį, bet tapti architekte nusprendžiau penktoje klasėje. Atsimenu, kad papildomai mokiausi dailės, gerai sekėsi matematika, tad kryptis susidėliojo natūraliai.
 
- Kokių aplinkybių, norų ar svajų vedinos įkūrėte architektūros studiją „Šilta šiaurė“?
- Kurį laiką padirbusi architektūros įmonėje, paskui kiek pakeliavusi bei prisirankiojusi įvairesnių gyvenimo patirčių, vienu metu net galvojau, jog architektūrą gal ne man? Ir neketinau prie jos grįžti, bet tada gyvenimas suvedė su draugėmis, kurios turėjo panašų požiūrį į šią profesiją. Taip sukrito, jog mes visos tuo metu jau buvome įsikūrusios Švenčionėliuose, tad nusprendėme čia ir atidaryti architektūros studiją.

 
- „Šilta šiaurė“ – kaip galima iškoduoti, atrakinti šį pavadinimą?
- Pavadinimą sugalvojo kolegė Marija. Turbūt kiekvienai mūsų atsakymas būtų kitas. Man jis kalba apie Skandinaviją, apie tai, jog savo stilių orientuojam į ją. O „šilta“ – nors klimatas ten šaltas, bet yra daug ir šilumos. Pavadinimas „Šilta šiaurė“ man asocijuojasi su žiema ir žiburėliu lange. Toks jaukumo, šilumos, namų vaizdas.
 
- Diena, kai atvykai į Švenčionėlius buvo...
- Atsimenu tą dieną, čia atsidūriau per bičiulį Šarūną Savicką. Atvykome čia dairydamiesi vietos renginiui, vaikščiojome po mišką. Paskui atvykau dar ne kartą lankydama draugus, kol galiausiai nusprendžiau čia įsikurti.
 
- Kodėl būtent Švenčionėliai? Juk mažų miestelių prie geležinkelio yra ir daugiau.
 
- Atsakymas į šį klausimą – o kodėl ne? (Juokiasi). Šitas klausimas dažnai užduodamas interviu metu, ir ne tik. Žmonės, kurie atvyksta pasižiūrėti, ką čia darome, irgi klausia. Jiems atsakau, jog miestelis nesiskiria niekuo nuo daugybės kitų Lietuvoje. Smagu, jog yra geležinkelis, daug gamtos aplinkui.
 
Garsas apie „Miško uostą“ sklinda jau toli. Kas gi tai per uostas, kokių laivų jis laukia?

- „Miško uostas“ – kūrybinių žmonių bendruomenė. Visada sakau, kad jo širdis – Šarūnas Savickas, kuris buvo pirmasis naujakurys ir visa ko pradininkas. Aš atsikėliau jiems iš paskos prieš penkerius metus. Mes drauge pradėjome burti bendruomenę. Per tą laiką draugų ratas išsiplėtė. Daugelis jų dirba nuotoliu, užsiima įvairiomis kūrybinėmis veiklomis. Jau esame įkūrę bendradarbystės bei renginių erdves. Viskas po truputį auga.
 
- Šiemet Švenčionėliuose atidaryta ir bendradarbystės erdvė „Šiaurės stotis“, pasakok apie ją.
- Mūsų įmonė „Šilta šiaurė“ nusprendė vykdyti socialinį projektą. Jau kelerius metus būdamos nedidelėje erdvėje, nedideliame miestelyje pasijutome šiek tiek užsikonservavusios. Nusprendėme, jog mums patiktų išplėsti biurą bei turėti srautą atvykstančių žmonių. Tad atidarėme bendradarbystės erdvę Švenčionėlių geležinkelio stoties antrame aukšte. Ten turime nuomojamas vietas darbui, į kurias nuolat, dažniausiai traukiniu, atvyksta žmonės iš Vilniaus, tiek ir pavieniui, tiek ir įvairiomis grupėmis, komandos iš įvairių įmonių. Kartais jie sako, jog čia susitelkti darbui lengviau nei mieste.
 
- Švenčionėliai, rodos, išgyvena savotišką renesansą. Neseniai duris atvėrė ir renginių erdvė „Lentpjūvė“.

- Šią vasarą buvo rimtesnis jos įveiklinimas. Pavyko suorganizuoti keletą didesnių koncertų, į kuriuos atvyko atlikėjai iš Malio, Prancūzijos, o rudenį šiltąjį sezoną uždarė grupė iš Sakartvelo. Į šiuos renginius susirinko iki dviejų šimtų žmonių. Turėjome net ir istorinį įvykį, kai „Lietuvos geležinkeliai“ specialiai po koncerto paleido traukinį, kad žmonės galėtų grįžti į Vilnių.
 
Mieste jaunos šeimos turi rūpestį, kaip arčiau namų atrasti vaikų darželį. Švenčionėliuose Valdorfo darželį apskritai reikėjo sukurti nuo nulio.
- Taip, praktiškai čia taip su viskuo yra. Švenčionėliai kaip ir daugelis Lietuvos miestelių išgyvena gyventojų mažėjimo problemą. Čia buvo pakankamai mažai funkcijų, kita vertus, smagu, jog gali mėgautis ta ramybe ir susitelkti į tai, ką iš tikrųjų nori daryti. Bet ilgainiui pasigendi vieno ar kito, kultūrinių renginių arba paprasčiausiai vietos pavalgyti ar to paties vaikų darželio. Tada suki galvą, kaip čia tą sukurti? Visa laimė, jog mūsų yra pakankamai nemažai. Vieni bendruomenės nariai labiau susikoncentravo į vienus reikalus, kiti į kitus ir taip mums pavyko sukurti minimalią pradinę infrastruktūrą.
 
- Ar pameni kuriozinių situacijų iš pirmųjų metų Švenčionėliuose, kai susidūrė vilnietiškas požiūris ir kultūra su mažo miestelio lėtu ritmu, gal net kitokiu žvilgsniu į gyvenimą, aplinką, žmones?
- Taip, pradžioje iš tikrųjų mums užtruko perprasti, kaip čia viskas vyksta. Paaiškėjo, jog gerokai kitaip nei Vilniuje. Labiausiai nustebino tai, jog pinigai čia neturi tokios vertės. Mieste įprasta, kad klientas visada teisus. O čia žmonės pirmiausia žiūri savęs, savo laiko, laisvalaikio. Tik pinigais yra sudėtinga nupirkti paslaugą, nes visų pirma turi įgyti pasitikėjimą, užmegzti pokalbį ir tik tada jis pamąstys, ar nusiteikęs tau padėti. Pradžioje tai erzino, viskas užrukdavo, atrodė sudėtinga: turiu pinigų, noriu ką nors padaryti, bet stoviu vietoje. Bet ilgainiui supranti, jog galbūt tas požiūris yra teisingesnis. Ir tada iš šalies pasižiūriu į mūsų, vilnietišką, standartą... ar jis jau tikrai toks teisingas?
 
- Gyveni prie gamtos, pro langą gali matyti geležinkelį, upės vingį, miško juostą. Ar daug laiko praleidi gamtoje?
- Viskas priklauso nuo sezono, vasarą daugiau, žiemą mažiau. Gamta man yra resursų atgavimo būdas. Išėjimas pasivaikščioti, tai toks būdas išvalyti galvą po darbų. Savaitgalį stengiuosi pasivaikščioti miške ar takais palei upę. Džiaugiuosi, jei pavykta ir savaitės metu. O vasarą, kai šviesu, kiekvieną dieną randu ką lauke nuveikti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    Vadovauti Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrui, kuriame dirbantiems medikams tenka gydyti...
    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Tai, kad serga plaučių vėžiu, 70-metė p. Adelė sužinojo tada, kai pajuto skausmą nugaroje. Šiandien moteris gydoma ir sako ...

    Budinti vaistinė


    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Skubantiems ir po ilgos darbo dienos pavargusiems žmonėms kiekvienas laukimas eilėje prie kasos ar konkretaus vaisto ieškoj...
    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Atšalus orams, vis daugiau žmonių ima varstyti vaistinių duris. Vaistininkai pastebi, kad lapkritį išaugus sergamumu...

    Sveika šeima


    „Swe­et lo­ve“: ro­ži­nės nuo­tai­kos ka­vi­nai­tė

    Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio Vil­niaus ra­jo­ne pa­pė­dė. Sau­lė­ta ru­dens po­pie­tė. Ke­lios šei­mos, ke­lios po­ros, ke­li šu­nys. Ir di­de­lis, iš to­li ma­to­mas raus­vas kios­ke­lis. Ke­...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Pasaulio futbolo čempionato prabanga ir skurdas

    Pirmą kartą istorijoje FIFA pasaulio čempionatą rengia Kataras – 11 581 km² ploto turinti šalis Artimuosiuose Rytuose tarp Saudo Arabijos ir Persijos įlankos. Pirmosios grupių etapo rungtynės įvyko šią savaitę.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Vita non dolce
    Henrikas Vaitiekūnas Vita non dolce
    Visi operatoriai užimti
    Henrikas Vaitiekūnas Visi operatoriai užimti
    Apie santuoką iki mirtis išskirs
    Palmira Rudalevičienė Apie santuoką iki mirtis išskirs

    Naujas numeris