- Daugeliui jūsų pasiilgusių gerbėjų įdomu, kokiu keliu šiuo metu einate, kaip bėga jūsų diena?
- Kiekviena diena kitokia: tyrinėju profesinius pokyčius ir perspektyvas, kuriu projektą, susijusį su Mamos, astronomės ir dailininkės, kūrybiniu paveldu, toliau lavinuosi vietos universitetuose, savanoriauju dviejose visuomeninėse organizacijose, dailinu būstą ir su poros klubų žygeiviais keliauju po Vankuverio salą. Vienintelis kasdienis ritualas – 15 minučių vos prabudus:  mankštinuosi, žvelgiu į medžius ir jiems padėkoju (už tai, kad jie yra ir kad yra nuostabūs), rikiuoju savo jausenas ir planus. Be šio ritualo diena būtų kaip kūnas be galvos. Taip pat kasdien stabili yra bendra kryptis: kaip mėgstu sakyti, man gyvenimas – atostogos. Šis mano požiūris tik tvirtėja: nėra nieko paikiau nei laukti atostogų ar kito išsigalvoto rojaus; jei laukčiau, tai kada gyvenčiau? Gyvenimas man yra atostogos, nes kai jį aktyviai kuriu, tai negali būti jokios pertraukos, jokio poilsio nuo darbo ar mokslo. Kūryboje daug triūso, užtat nėra prievartos, beprasmybės ir nuobodulio. Nieko neprivalau kasdien užkariauti ir nugalėti, tik sukurti gerą pokytį. Jei dirbu, tai turi būti įdomu, jei sprendžiu problemas – vertinga, jei pramogauju ir leidžiuosi į nuotykius – sveika ir t. t. Tad kuo gyvenu? Šia diena. Kaip visad per atostogas.
 
- Esate susirūpinusi sengirių likimu Britų Kolumbijoje. Kodėl jos tokios svarbios?
- Todėl, kad tai yra gamtosaugos ir gerbūvio, sveikos gyvensenos bei nuovokos problema. Mano nuomone, sengirės yra vienas paskutinių testų žmonijai: ar nupjausime ir šitą šaką, ant kurios sėdime? Šiandienos žmogui turėtų būti privaloma perskaityti Britų Kolumbijos universiteto profesorės Suzanne Simard bestselerį apie miškų bendruomenišką prigimtį ir būtį (Finding The Mother Tree: Discovering the Wisdom of the Forest). Konceptualūs Simard moksliniai darbai sukėlė perversmą, vietoje industrinio miškų išteklių vaizdinio įtvirtino gyvo ir socialaus organizmo sampratą. Simard įrodė, kad medžiai per tankius grybienos tinklus dirvoje dalijasi ištekliais, atpažįsta atžalas, padeda vieni kitiems. Išpjovus medžius, šie tinklai nyksta ir miršta. Žūva nuo jų priklausomos ištisos ekosistemos, kurių neįmanoma ūmai atkurti, pasodinus naujų medžių. Sunaikinamos ilgametės iš oro sugerto anglies dvideginio talpyklos: Britų Kolumbijos sengirės statistiškai jo sugeria daugiau nei Amazonės miškai, vadinami pasaulio žaliaisiais plaučiais. Tad masiniai ir ypač plikieji kirtimai, kai nušluojama per šimtmečius susigyvenusi miško „bendruomenė“, yra gamtinis genocidas, klimato kaitos ignoravimas ir dar kultūrinis krachas. Europiečiai pirmi išnaikino savo sengires, ir dabar jų tėra atokesnėse, mažiau „sukultūrintose“ pasaulio vietose, pavyzdžiui, laukinės gamtos turtingoje Britų Kolumbijoje. Tačiau ir čia jos baigia išnykti. Gamtosaugininkai sako, kad Britų Kolumbijoje kasdien iškertamas sengirių plotas prilygsta maždaug penkiems šimtams stadionų. Vos dešimtadalyje procento miškų tebeauga tūkstantmečiai medžiai-milžinai, ir jie vis tiek yra kertami, jei tik per visuomenės spaudimą nėra apsaugomi. Vienas bendramintis komentare mano Facebooke apibendrino tiesiai šviesiai: pasaulis išėjo iš proto. Šiuo požiūriu Lietuva, aišku, neatsilieka.
 
- Kaip jums atrodo, kiek mes, Lietuvoje, turime demokratijos, kiek jos yra Jūsų namais tapusioje Kanadoje? Ar demokratiškų šalių vyriausybės tikrai pakankamai atsižvelgia į visuomenės nuomonę? Kaip būti išgirstam?
- Sunku apie tai kalbėti. Lietuva įsileido, įsikalė į galvą ir dar ant širdies išsitatuiravo priesaką: nesikalbėsim. Vietoje dialogo kultūros veši agresija. Jai visaip priešinuosi. Savo Facebook paskyroje užkertu žodžiavimąsi ir įkyriai depresyvų vienas kito bjaurojimą. Per profesinę karjerą sukūriau dvidešimt tiriamosios dokumentikos filmų, parašiau keturias knygas, išvysčiau mokslinį tyrimą. Darbai buvo pastebėti ir įvertinti, be kitų apdovanojimų, ir Mokslų akademijos premija. Daugeliui, su kuo dirbau, rūpėjo skatinti dialogą ir kurti vadinamą pozityvų konfliktą, kai problemos sprendžiamos įvertinant ir išsiaiškinant skirtingus požiūrius. Tačiau monologo ir monotonijos tradicija iki šiol laimi. Visuotine norma tapo negatyvūs konfliktai, kurie supriešina skirtingus požiūrius ir ne sprendžia, o kuria problemas.
Tam, kad vienas būtų išgirstas, kitas turi klausyti. Būtinas dialogas. Kanadietiškas pavyzdys – už poros valandų nuo mano namų, Vankuverio saloje jau 14-tą mėnesį vykstantys protestai prieš sengirių kirtimus. Jie nepanaikins politinio ir ekonominio medienos industrijos prioriteto, užtat išjudino sistemą. Dialogo kaina didelė: sulaikyta apie 1200 protestuotojų, medkirčiai netenka darbų ir pelnų, auga įtampa. Bet agresija neužvaldo. Protestuotojai vengia smurto (vos keli sulaikyti už pasipriešinimą ir pareigūnų įžeidimus) ir apsigina teismuose, laimi žiniasklaidos ir visuomenės grupių palaikymą. Politikai nebegali tenkinti vien medkirčių interesų ir keičia taktiką, kad išsaugotų rinkėjus. Sunku įsivaizduoti panašią masinę akciją Lietuvoje ir, kaip sakiau, tai vertinu kaip bendrą nesėkmę. Demokratiją kuriame kiekvienas.
 
- Ar šiuo metu vykdote istorinius tyrinėjimus? Smalsu, kokias kompetencijas teko įvaldyti žurnalistei tapusiai istorike.
- Istorinių tyrinėjimų kol kas atsisakau, nors techniškai jie tebevyksta. Pavyzdžiui, pandemija vis dar tebėra įšaldžiusi oro kadetų organizacijos archyvinį tyrimą ir skaitmeninimo projektą. Tai – labai įdomus, strategiškai svarus ir perspektyvus darbas, bet taktika ir planai keičiasi iš esmės ir tebėra neaiškūs. Kalbant apie kompetencijas, - šiuolaikiniam žmogui jų reikia tiek, kad sąrašas atrodytų it gera knyga. Vien institucinis mano pareigybių „trumpas“ aprašymas gali siekti septynis puslapius. Perkėlus gyvenimą į naują aplinką, keičiasi visi gebėjimai ir įgūdžiai. Tik pamatinės vertybės išlieka ar net tvirtėja.
 
- Esate stipri moteris. Iš kur ateina tos jėgos ir daugelį žavintis veržlumas bei gabumai?
- Ačiū už gerą žodį, bet negaliu pasakyti nieko ypatingo. Esu dėkinga, kad tų jėgų gaunu, matyt, iš visur: genų, pažinčių, pažinimo, įspūdžių, iššūkių ir net nesėkmių. Galbūt raktinis žodis čia kaip tik ir yra dėkingumas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!