- Ir vėl tenka užsidaryti namuose. Vieni teigia čia pailsintys, kiti, priešingai, – pavargstantys. Kokią namų aplinką reiktų susikurti karantino metu, kad ji nebūtų slogi?
- Jeigu jūsų netenkina savų namų aplinka – blogai. Namai turi vilioti, jie turi būti ta vieta, į kurią visuomet norėtume ne tik sugrįžti, bet čia taip pat būtų gera leisti ištisas dienas. Prisipažinsiu, savo namų interjero nekeičiu jau penkiolika metų, nes juos kūriau sau, o ne kitiems. Grįžtu į namus pailsėti, pasidžiaugti ramybe, kurti, o ne pavargti.
Dabar įsigaliojus karantinui esame lyg ir įvaryti į namus, turime juose būti neįprastai ilgą laiką, bet blogos nuotaikos dėl to nesiečiau su namų aplinka. Žmonių socialumas – įgimtas, todėl neįprasta ilgalaikė ir dėl savisaugos neišvengiama atskirtis tampa bausme, skatina slogias nuotaikas ar netgi išprovokuoja depresiją.
Tiesa, uždaresnio būdo ir aktyviai bendrauti nelinkusiems žmonėms, dažniausiai – intravertams, šių dienų aplinkybės tapačios „aukso amžiui“. Vis dėlto jiems taip pat būtina išmokti gyventi kiek kitaip, pertvarkyti įprastą tvarkaraštį, o tai nepaprasta užduotis, nes įpročių galia didžiulė. 
 
- Šiandien buvimas namuose įgauna kitokį turinį – jie iš dalies tampa darbo vieta. Ar būtina juose įrengti atskirą, tik darbui skirtą vietą, jeigu tokios anksčiau nebuvome numatę?
- Sakyčiau, kad darbo vieta darbo valandomis turėtų būti „neprieinama zona“ šeimai ir augintiniams, jeigu tokių esama. Žinau, kad darbui nuotoliniu būdu dažnai pasirenkama virtuvė, o dažnam ji - mėgstama pokalbių su draugais, pasilinksminimo vieta. Čia pat kavos aparatas, arbata, dar ir koks užkandis... Be abejo, kyla pagunda dažnai praverti šaldytuvą, o dirbant, to daryti daugeliui nederėtų (juokiasi), nes saiko jausmas tuomet nekontroliuojamas. Ko nerekomenduočiau? Darbo metu įlipti į lovą, jau nekalbant apie kramsnojimą joje... Lova - baldas, skirtas atsipalaidavimui, miegui, o ne darbui. Be abejo, malonu kartkartėmis išgerti puodelį kavos joje vos atsibudus, bet toks įprotis, manyčiau, neturėtų būti skatinamas.
 
- Sakėte, kad penkiolika metų nekeitėte namų interjero. Pirmojo karantino metu interjero salonų savininkai prisipažino trynę rankomis – namų ūkį puoselėjo kas netingėjo: sofas naujas pirko, remontus darė... Greičiausiai dėl to, kad netektų dykinėti. Jei jau sėdime namuose, bent sienas tinkuosime...
- Suprantama, kad daugeliui šis laikas pasirodė esąs gera proga atnaujinti namų aplinką, nes laisvės nuo privalomų darbų pojūtis – malonus, tačiau, pamiršta, kad taip pat ir klaidinantis.
Esu labai patenkintas savais namais, jų interjero puošyba. Kiekvienam reikėtų susikurti tokią namų aplinką, kuri būtų priimtina sau pačiam arba atrasti kompromisinį sprendimą, įtinkantį visiems juose gyvenantiems šeimos nariams. Niekas kitas negali jums sukurti jaukių namų, jei patys nedalyvausite interjero kūrybos, puošybos procese. Jeigu interjerą jums kūrė kas nors kitas, kad ir žinomas profesionalas-dekoratorius, arba jūs pataikavote madingoms tendencijoms, sakyčiau, anksčiau ar vėliau „įbrisite“ į tam tikrą rūpestį. Jeigu ėmėtės užduoties interjerą kurti savarankiškai, kurkite jį jaukų, gražų sau, o ne kitiems.
Madų sekėjai, ar tai būtų interjero, ar išvaizdos mados, visuomet arti snobiškumo ribos. Siūlyčiau pasitikėti savimi, savąja nuojauta ir saviraiškos poreikiais, o tik vėliau, jeigu manytumėte, kad tai būtina, tartis su profesionalu. Kiek jūsų sukurtas namų interjeras bus meniškas, tiek ir pakaks. Svarbiausia nepamiršti, kad savi namai skirti patogiam gyvenimui, dabar jau ir darbui, bet ne demonstravimui - juose gyvenate jūs, o ne draugai ar pažįstami.
 
- Esate knygų apie gyvensenos kultūrą autorius. Supažindinkite su šia sąvoka plačiau.
- Gyvensenos kultūra yra susijusi ne tik su aplinkiniais, bet visų pirma su pagarba sau. Jeigu negerbsite savęs, nereikėtų tikėtis kitų pagarbos. Laiptinėje sutikus kaimynus reikėtų pasisveikinti, tačiau mūsuose taip elgtis vis dar neįprasta: kai kurie išgirdę, kad sveikinamasi, net apstulbsta, tai laiko perdėtu familiarumu. Sakykime, Prancūzijoje su nepažįstamaisiais, nepriklausomai nuo jų padėties visuomenėje, sveikinamasi dar nuo viduramžių, beje, Lietuvos kaimuose, miesteliuose - taip pat. Kalbant apie namų aplinką, kuri taip pat itin reikšminga mūsų gyvensenos kultūros dalis, tektų pasakyti, kad ji - daiktiškoji mūsų kultūringumo išraiška, kurioje nesunku įžiūrėti jos autorių dvasinius poreikius, meninę nuovoką, netgi pasaulėjautą, santykį į savąją tapatybę.
 
- Viename interviu teigėte, kad rūpinimosi savimi ignoravimas – didelis trūkumas ir moralinis, netgi psichinis nuostolis. Dirbdami nuotoliniu būdu rizikuojame nepastebėti, kaip atrodome. Turėsime problemų...
- Pokalbiai su kolegomis nuotoliniu būdu ar vaizdo konferencijos nereiškia, kad namų aplinkoje galime sau leisti atrodyti tarsi ką tik išlipę iš vonios, vilkėti chalatą ar pižamą. Kitoje ekrano pusėje mes matomi tokie, kokie prisistatome pašnekovams. Jau minėjau, kad visų pirma turite atrodyti patraukliai sau. Pagarba sau lemia kitų požiūrį ir santykį į jus, netgi vaikų, kurie viską mato, jaučia ir mėgdžioja. Matydami susivėlusius tėvus, po namus vaikštančius suplyšusiom kelnėm, iš iširusių kojinių kyšančiais pirštais, patys įpras taip atrodyti, negerbti savęs. Namuose virtimas į po juos slankiojančią nevalyvą karikatūrą netgi tada, kai nesame matomi, – asmeninė tragedija. Reikia stengtis įprasti nuolat būti bent jau sau gražiam. Savosios fizinės tapatybės – kūno, jo būklės ir išvaizdos priežiūra, taip pat daiktiškosios tapatybės – drabužių ir aksesuarų pasirinkimas, jų priežiūra - turi tapti įpročiu, didinančiu savivertę. Įgyta rūpinimosi savo sveikata ir išvaizda atsakomybė, neabejingumas savikūrai, neabejotinai padės išvengti rimtas psichinės sveikatos pasekmes sukeliančių išgyvenimų, susijusių su tariamu fizinės-biologinės tapatybės negrožiu. Neprarasdami savivertės, patraukliai atrodydami, būsime daug darbingesni ir daug lengviau susitaikysime su faktu, kad kurį laiką dar teks pabūti priverstinėje atskirtyje. 

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!