- Nuo Naujųjų metų tiek visko sau prisižadėjome... Ar sausio pirmosios magija veikia?
 
- Ne, tikrai neveikia. Žmonės, kurie jau surinko gyvenimišką patirtį, spėjo suprasti, jog tokie pasižadėjimai nėra veiksmingi, ir toliau taip nebesielgia su savimi. Pasikeisti yra gerokai sudėtingiau, nei atrodo. Užsinorėjai ir pasikeitei! Netiesa. Taip nebūna. Elgesio keitimas yra konstravimas, paremtas kitų elgesiu bei vertybėmis, ir tai yra perversmas savo paties viduje. Ne be reikalo lietuviška patarlė sako: pripratimas – antras prigimimas. Taigi, genetikos nepakeisime. Negalime lengvai pakeisti ir įpročių. Jie per daug stiprūs. Juk susiformavo ne šiaip sau iš nežinia ko. Jie buvo tikslingi tam laikui ir situacijai, kurioje formavosi. Staiga naujametę naktį imtis sprendimo juos keisti yra nerealistiška.
 
- Šitiek vilčių niekais pavertėte...
 
- Reikia aiškiai suvokti, kad keitimasis – ilgalaikis procesas ir jame didžiulę reikšmę turi žmonės, su kuriais gyvename. Aplinkiniai, mums svarbūs žmonės yra įpratę, kad esame kažkokie – iš mūsų laukia to, prie kokio mūsų priprato. Stebisi, neretai ir protestuoja, jei pradedame keistis. Tarkime, kas nors nusprendė, kad mes rūkyti, o aplinkiniai su juo buvo įpratę rūkyti. Pradeda lyg juokais, lyg rimtai traukti per dantį: „ką tu, taigi vieną cigaretę. Gi nieko baisaus neįvyks!“ Su priklausomybėmis nepajuokausi. Užtenka vos vienos cigaretės ir viskas vėl užsisuka iš naujo.
 
- Kodėl tuomet mes linkę viską taip susakralinti, ieškoti atspirties taškų, ypatingų datų, o ne veikiame čia ir dabar?
 
- Mums patinka visokie simboliai ir tai, kas atrodo ypatinga, nekasdieniška. Mūsų pačių pasikeitimas mums atrodo nekasdieniškas veiksmas, o svarbus gyvenimo įvykis, todėl tai bandome priderinti prie simbolinių datų. Nei gruodžio 31-oji, nei sausio 1-oji niekuo nesiskiria nuo kitų dienų. Svarbiausia mokėti patiems tinkamai įvertinti, kokių pokyčių mums iš tiesų reikia siekti, kiek tai atims pastangų, energijos ir laiko ir kiek turime kantrybės sulaukti rezultatų, kurių norime.
 
- Štai kodėl knygoje apie sklandų bendravimą „Žuvis vandenyje“ rašote, jog svarbu kasdien pabendrauti su savimi pačiu. Po darbo dienos paklausti savęs, kaip sekėsi, paanalizuoti savo elgesį ir potyrius.
 
- Tai daryti būtina. Su savimi kalbėtis reikėtų praktiškai kiekvieną vakarą: apžvelgti, ką nuveikėme, kokius tikslus turėjome ir ar pasiekėme juos darydami tai, ką veikėme. Būtent šis patirties apmąstymas ir apibendrinimas duoda galimybę vėliau keistis. Jei mums nepatinka tie rezultatai, kuriuos gavome, akivaizdu, kad reikia keisti elgesį. Jei darysime ir vėl tą patį, tikėtis kito rezultato beviltiška.
 
- Teigiate, jog pilnatvės, laimės, savivertės pajautimui didžiulę reikšmę turi statusas – žmogaus padėtis visuomenėje. Dar daugiau – moksliškai įrodyta, kad tokie žmonės ilgiau gyvena ir yra sveikesni!
 
- Deja, neturiu patarimo, kaip pakelti savo statusą, bet jis yra skirtingas įvairiuose kontekstuose: visuomeniniame lygmenyje vienas yra Seimo narys, ministras, prezidentas, o kitas – paprastas rinkėjas. Mažesnėse organizacijose vienas –  viršininkas, o kitas – paprastas darbininkas. Statusą turime ir šeimoje. Taigi įvertinti kiekvieno bendrą statusą būtų sudėtinga. Skirtingose vietose – skirtingas ir statusas. Savo paties vertės pojūtis duoda ypatingą reikšmę mūsų sveikatai – tiek psichologinei, tiek fizinei.
 
- Jūsų savivertė atrodo aukšta. O kaip sveikata, galima paklausti?
 
- Sveikata įvairi. Turėjau įvairių ligų, operacijų, o dabar, atrodo, viskas gerai. Bet tai ne apie statusą. Kategoriškai kiekvieno pagal tai negalime vertinti.
 
- Jūs gyvenime vadovaujatės žiniomis, kurias sukaupėte profesiniame kelyje? Taikote strategijas kasdienybėje? Skaičiau, kad su žmona daugiau nei penkiasdešimt metų laikotės išvien.
 
- Kai išeinu iš kabineto, nebedirbu. Savo gyvenime niekam netaikau psichoterapijos. Vis dėlto žinios, patirtis, kurią įgyju kiekvieną dieną, daro įtaką. Keičiuosi aš ir mano santykis su artimaisiais kiek keičiasi. Profesija turi įtakos, kaip gyvenu su artimaisiais.
 
- Didelę reikšmę teikiate vaikystės patirčiai, ją plačiai analizuojate, teigiate, jog tai – mūsų formavimosi pamatas. Kokia buvo jūsų vaikystė?
 
- Nenorėčiau apie savo gyvenimą kalbėti dėl vienos paprastos priežasties – mano pacientams visai nereikia žinoti, kaip užaugo Laurinaitis. Jie visi ateina kalbėtis su manimi apie savo problemas. Noras patenkinti smalsumą, o kaipgi jam ten buvo – jokios produktyvios įtakos mūsų darbui neturi. Įtaką daro tik tai, kaip jis pats suvokia gyvenimo įvykius šiandienoje ir ką reikėtų pakeisti dabar, o ne ką būtų reikėję pakeisti vaikystėje. Vaikystė mums svarbi procesų dalis, bet to pakeisti negalime. Pakeisti galime tik šiandieną. Vaikystės skauduliai parodo tik tai, kad žmogui dėl to skauda šiandien. Jei skauda šiandien, reikia bandyti dirbti, kodėl ties tuo taip užsifiksavo ir kodėl negyvena dabartyje, kur tų skaudulių galbūt jau nebėra.
 
- Pas psichoterapeutus eilės pusmetinės. Matyt, daug su savimi dirbančiųjų. Kartais atrodo, kad lankyti psichoterapiją tapo tiesiog madinga...
 
- Šis posūkis įvyko prieš gerus ketverius penkerius metus, kada vis daugiau visuomenėje žinomų veidų ėmė ne tik kreiptis pagalbos, bet ir apie tai viešai kalbėti. Jaunesnės kartos atstovai linkę žymiau atviriau eksponuoti gyvenimą ir labiau pasakoti socialinėje erdvėje apie save. Tiems, kurie jautė, kad jiems yra bėda, bet nesiryžo kreiptis, tai davė geros medžiagos apmąstymui. O dėl psichoterapeutų, jų yra daug, yra iš ko pasirinkti, daug rekomendacijų dabar internete, todėl pusmečio tikrai nereikia laukti.
 
- Kiek laiko eilėje tektų laukti pas pirmo ryškumo specialistą – jus?
 
- Eilė daugiau negu pusmetis. Bet kodėl visiems reikia grūstis pas Laurinaitį? Yra daug mano jaunesnių kolegų, kurie gabūs ir talentingi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!