Dominyko Sidorovo poetinis žvilgsnis į kasdienybę

Emilija Lipskytė
2021-12-13
Baltijos šalių konkurso „XIII Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojas Dominykas Sidorovas apie savo tapybą pasakoja kaip apie knygą: „Vis sakau, kad mano tapyba yra eilėraščiai, tačiau noriu parašyti visą almanachą.“
Dominyko Sidorovo poetinis žvilgsnis į kasdienybę

Laimėjai „Jaunojo tapytojo prizą“ su paveikslu, kurio pavadinimas „Kėdė! Pabaisa!“. Gal paveikslas turi kokią įdomią istoriją?
- Istorija įdomi savo neįdomumu. Tiesiog savo kambaryje turiu sofutę, kuri išsilanksto ir tada gali miegoti per visą kambarį ant grindų. Gulėdamas ant jos viską mačiau iš kito rakurso – apačios. Buvo tokia prietema, todėl stalas tapo tiltu, knygų lentyna pastatu, o kėdė tapo pabaisa. Kambaryje iš niekur nieko ant fotelio atsirado žmogaus figūra. Trumpam pagavau save, kad išsigandau ir galiausiai supratau, kad ten rūbų krūva. Aplinka, kuri supa mus, visiškai netikėtai tapo kažkuo kitu. Tad paveikslas yra apie tą momentą, kai tavo aplinka pasikeičia. Tokia ta paveikslo mintis ir istorija – poetinis žvilgsnis į kasdienybę.
 
Tau atiteko prizas – dviejų mėnesių rezidencija Šiaurės menininkų centre Dale, Norvegijoje, su stipendija. Ar jau galvoji apie išvykimą?

- Nusipirkau bilietus ir išskrendu vasario pirmą dieną. Kai su manimi susisiekė koordinatoriai iš rezidencijos, pagautas džiaugsmo ėmiau ieškoti bilietų ir galvoti kaip ten nuvykti. Reiks keliais lėktuvais skristi ir dar pavažiuoti automobiliu. Laukiu šios kelionės. Kai pažiūrėjau, kur važiuosiu, labai apsidžiaugiau. Miestelis yra apsuptas nuostabios gamtos. O tai ir yra mano pagrindiniai lūkesčiai. Tikiuosi turėsiu galimybę pasivaikščioti kalnuose ir patirti pačią gamtą. Ilgą laiką norėjau nuvykti į rezidenciją, kuri būtų arti gamtos. Vykstu atvira širdimi ir per daug neplanuoju, nes jei kas nors nesigaus, nusivilsiu. Viskas priklausys nuo to, kaip man pavyks apsiprasti su erdve ir kiek aš galėsiu joje kurti.
Kai kurios rezidencijos yra griežtos dienotvarkės: vyksta paskaitos, atvažiuoja lektoriai, pats pristatinėji savo veiklą ir tyrimą. Kiek suprantu, ši rezidencija yra laisvesnės formos. Ten nereikalaujama atsiskaitymų, man bus sukurta aplinka darbui ir kūrybai, galėsiu naudotis visomis jų suteikiamomis galimybėmis. Žinoma, vyks paskaitos su kviestiniais menininkais ir galiausiai surengsiu savo parodą.
 
Kai pasakoji apie savo kūrybą, pabrėži, kad ji yra apie daiktus. Kodėl tavo akį patraukė, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nelabai kam įdomūs buityje dažniausiai naudojami dalykai?
- Daikto motyvas yra tiesiog išraiškos priemonė kalbėti apie žmogaus poeziją. Ne tiesiogine prasme, labiau kalbu apie metaforą – poetinis žvilgsnis į mūsų gyvenimą. Daiktai mums daug ką reiškia. Pavyzdžiui, nuotraukos rėmeliai – juose mūsų prisiminimai. Arba paprasčiausia kėdė... juk atsimename, kas ant jos sėdėjo ir kodėl. Tiesiog bandau atrasti daiktuose tai, kas galėtų išduoti žmogų ir tada konstruoju jo kasdienybės poeziją – pojūčius, jausmus, liūdesį, baimę.
Viskas mano kūryboje jungiasi, mėgstu kurti ilgą pasakojimą. Vis sakau, kad mano kūryba yra eilėraščiai, tačiau noriu parašyti visą almanachą. Ir patį žodį „parašyti“ reiktų dėti į kabutes, nes aš tapau savo knygą. Šiuo metu kuriu „daiktų manifestą“. Jau yra kelios dalys, o naujoji paroda Kaune pavadinimu „Pabaisa“ yra vienos dalies pradžia. Tęsiu „Pabaisų“ ciklą ir tai bus nemažas skyrius „daiktų manifeste“. Pasibaigus šiai parodai galima laukti tęsinio.
 
- Savo kūrybą apibūdini vienu žodžiu „kaktomuša“. Kodėl pasirinkai būtent šį žodį?

- Mano paveikslai yra gan agresyvūs, rėkiantys. Kaktomuša yra fizinis pajautimas mano meno, kai priėjęs prie paveikslo jauti, kad jis tave šiek tiek pribloškia.
 
Kartais įkvėpimo semiamasi ir iš kitų žmonių. Gal yra kokių menininkų, kurių darbai tave žavi ir įkvepia?
- Kartais slapčia savo kūryboje „cituoju“ menininkus – naudoju spalvinį kodą. Pasitaiko atvejų, kad kuriant man surezonuoja: „Čia yra Anri Matiso gėlės“. Vieni mano kūrybai įtaką darantys menininkai išlieka ilgą laiką, kiti keičiasi kartu su mano kūryba.

Tačiau aš žiūriu ne tik į paveikslus. Domiuosi muzika, instaliacija, literatūra – ji ypač veikia mano kūrybą. Mėgstu rašyti, mano pavadinimai yra ilgi ir jie ateina iš to, ką perskaitau. Pavyzdžiui, žaviuosi rašytoju Kurtu Vonegutu. Man gera skaityti tokią literatūrą, kur ironiškai ir linksmai rašoma apie baisius ir žiaurius dalykus. Nors šio autoriaus knygos yra liūdnos, mane žavi, kad jis tam nepasiduoda, o pagrindinis herojus visada atranda liūdną pozityvumą savyje.
 
Kaip manai yra tokia riba, kurią pasiekęs sakytum, kad kaip menininkas, savo srityje jau padarei viską?
- Man atrodo, kad tai būtų baisus dalykas. Jeigu man gerai pasiseka vieną dieną studijoje, noriu tą jausmą išlaikyti ir rytojui. Bet jei kitą dieną atsikeliu be energijos, stengiuosi smarkiai dėl to neišgyventi, nes rytoj galiu vėl ką nors sukurti naujo. Tad ne, neįsivaizduoju savo veikloje pabaigos taško. Man atrodo, kad menininkui pats didžiausias įvertinimas yra turėti žiūrovą. Net toks mažiausias dalykas kaip žmonių atėjimas į parodą yra įvertinimas. Jaučiuosi pagerbtas, nes suprantu, kad žmonėms yra įdomi tapyba.
 
Tyrimų duomenimis, tik kas penktas menininkas Lietuvoje gali išgyventi iš meno. Visuomenė tinkamai neįvertina menininkų darbo?
- Visi kalba, kad menininkams yra sunku. Tai – netiesa. Aš pats pasirinkau šį kelią ir gyvenu su savo pasirinkimais. Tik man atrodo menininko profesija yra romantizuota ir kartais engiama. Visuomenė įsitikinusi, kad tai – tik ezoterinė veikla, kuri yra idėjinė, ir menininkai atlyginimo neskaičiuoja. Spaudoje vis dar atsiranda straipsnių, kur žmonės stebisi kūrinio kaina, o kiti net sako, kad patys galėtų taip pat padaryti. Tačiau tai – sunkus darbas: tu turi eiti į studiją, turi dirbti tiek protiškai, tiek fiziškai, turi būti savo vadybininku. Natūralu, kad žmonės turi suvokti, jog už tai turi būti atlyginama. Juk menininkas ne kas mėnesį parduoda meno kūrinį ir jam reikia taip pat gyventi. O tas klausimas, kurį dažnai užduoda žmonės, „ar įmanoma iš to išgyventi?“, glumina. Pats žodis asocijuojasi su neigiama emocija, juk mums neužtenka tik išgyventi dieną, mes norim tiesiog gyventi. Visi iš savo veiklos nori užsidirbti, kad galėtų funkcionuoti visuomenėje – susimokėti už būstą, maistą, nueiti į kino teatrą. Iš šono kartais atrodo, kad šie elementarūs dalykai menininkui negalimi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    21-osios chromosomos žmonės

    21-osios chromosomos žmonės

    Vienas iš 700 pasaulio kūdikių gimsta su Dauno sindromu. Šie 0,14 proc. Žemės gyventojų vis dar apipinti ginčais dėl...
    Vaikų chirurgams daug nerimo sukėlęs negaluojantis  paauglys įveikė naują klastingą ligą

    Vaikų chirurgams daug nerimo sukėlęs negaluojantis paauglys įveikė naują klastingą ligą

    Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos centro vaikų chirur...

    Budinti vaistinė


    Greitieji COVID-19 testai: kaip atlikti ir kokios galimos klaidos?

    Greitieji COVID-19 testai: kaip atlikti ir kokios galimos klaidos?

    Šalyje sparčiai augant užsikrėtimų COVID-19 virusu skaičiui, dažnas savikontrolės testus renkasi atlikti namuose. Tam yra n...
    Vaistinių atstovai primena, kad galimybių paso vaikams į vaistinę turi ateiti tėvai

    Vaistinių atstovai primena, kad galimybių paso vaikams į vaistinę turi ateiti tėvai

    Vyriausybės sprendimu galimybių pasas nuo gruodžio 28 d. bus išduodamas vaikams nuo 12 metų, o nebe nuo 16-kos, kaip buvo i...

    Sveika šeima


    Toksiški santykiai: kaip vėl jų neužmegzti?

    Atsikratę toksiškų santykių, kuriuose trūko pagarbos ir supratimo, žmonės neretai ir naujuose įbrenda į tą pačią balą. Psichoterapeutė Kaytee Gillis pastebi, kad patyrusieji traumų ankstesniuose santykiuose sunkiai įžvelgia „raudonas vėliavas“ ir ateityje. Ji pateikia penkis dalykus, kurie tokiems žmonėms atrodo no...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Australija neišlaikė omikron testo

    Beveik dvejus metus – tiek Australija buvo atsiribojusi nuo išorinio pasaulio. Pernai gruodį atidariusi sienas ji pasitiko omikron atmainą, kuri sparčiai išplito šalyje. Vietiniai žmonės išsigandę, medikai nespėja susitvarkyti, o politikai nežino, kokius sprendimus priimti.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Ar narcizas lietuviška gėlė?
    Henrikas Vaitiekūnas Ar narcizas lietuviška gėlė?
    Pasiūlymas naujam verslui
    Henrikas Vaitiekūnas Pasiūlymas naujam verslui
    Apie vieną nuogą ir tris apsirengusius karalius
    Henrikas Vaitiekūnas Apie vieną nuogą ir tris apsirengusius karalius

    Naujas numeris