- Švento Kristoforo orkestras, kurį įkūrėte ir jam vadovaujate, mini trisdešimties metų sukaktį. Sunku pro pop muzikos sceną prasibrauti, kad pastatytumėte klasikinės Meką?
 
- Iš to gerai valgiau duoną, ir dar tebevalgau – esu garbės dirigentas, taigi mane dar sušelpia. Niekad negalvojau, kad tai verslas. Tai – mano pašaukimas. Muzika – kultūros dalis, todėl augindamas orkestrą žinojau, jog užsiimu kultūra. Dabar tai vadinama verslu.
Jei dirigavimas ir orkestras tampa verslu, reikalinga užsiimti popsu – atsistoti ir maivytis prieš orkestrą, o orkestrui – maivytis prieš publiką. Kai iš kultūros daromas popsas, ji tampa verslu. Pop, nuo žodžio populiaru, visiems prieinama: tiek durniems, tiek girtiems.
 
- Kaip suprantu, girtų ir durnų koncertuose nelaukiate?
 
- Kurti klasikinę muziką nėra lengva. Geram koncertui, tarkime, valstybinėms šventėms, reikia talentingų autorių, nuolat ieškoti naujų skambesių, naujo požiūrio į kultūrą. Net tris kartus koncertavome Paryžiuje su rimtomis programomis, svečių sėdėjo iš viso pasaulio. Tai darydamas niekada negalvojau apie pinigus. O pas mus valstybės karaliai sprendžia, duoti pinigų miesto orkestrui ar ne. Sykį pinigų davė ir vienas politikas, o buvo ir tokių, kurių svajonė buvo greičiau mus sunaikinti bei pagrobti pinigus, kuriuos skyrė savivaldybė. Už juos vėliau savo kultūrą auginti – prie savo viešbučio padaryti skulptūrų parką…
 
- Ne popsą kuriate, bet populiarumo sulaukėte. Su tuo ir intrigų?
 
- Rimti kultūros dalykai gana populiarūs. Nors kažin ar daug kas dabar skaito Maironį, jis vis tiek yra klasika. Buvo laikai, kai rimtas menas, rimta kultūra Lietuvoje turėjo šiokią tokią vertę. Dabar – tik popsas. Sykį klausiau vieno neva muzikos žinovo apie muziką. Jis net nesupranta, kas yra Bachas, Vivaldi, Balakauskas, Kutavičius. Jam tai – ne muzika, jei ne popsas, kur vienas kitą mėgdžioja ir daugiau nieko. Gyvename baisiais popso laikais. Net medicina yra popsinė. Feisbuke nuolat vyksta baisi agitacija pirkti tik tuos vaistus, o ne kitus. Išgydys – tik pirkite! Popsas. Medicininė pasiūla persunkta.
 
- Kokių tik nėra naujovių... Jonavos ligoninė siūlo gimdyti ne tik su muzika, bet ir su šviesų terapija. Gimdyvė atsiduria, kaip šviesų sapne. Sako, atpalaiduoja...
 
- Jei klausote Mocarto, Bethoveno, Haidno, kurių muzikos forma susiformavo natūraliai, kur juntama intonacija, o ne mušamieji instrumentai, tokia muzika gydo, atpalaiduoja. Haidno muzika atpalaiduoja, vyksta įtampų atlaisvinimas. Tai – psichikos nuraminimas. Muzikoje tai vadinama kontempliacija gleide. Muzika susijusi su dvasinio pasaulio harmonizavimu. Dabar yra daug medicinos įstaigų, kur klasikinė muzika skiriama kaip terapinis gydymas. Atsisėdi ir klausaisi… Mikutavičius (atlikėjas Marijonas Mikutavičius – red. past.), aišku, jūsų nepagydys, bet jei klausysitės Bacho, pajusite į harmoniją. Tokia muzika daro nepaprastą įtaką žmogaus psichikai.
Vienoje knygoje skaičiau, kad karvės, kurioms duodama pasiklausyti klasikinės muzikos, duoda daugiau pieno. Karvė – kaip žmogus, turi akis, kojas, širdį, kepenis. Muzika veikia visus organus. Tas pats galioja ir žmogui. Medicinoje plačiai nagrinėjamas muzikos poveikis.
 
- Dirigentai, įtariu, taip pat turi profesines ligas, kuriomis jie serga dažniausiai. Gal Alzheimeris ir negresia, bet...
 
- Mano silpnoji vieta – petys. Diriguodami stovime pakeltomis rankomis, man dėl to susiformavo tam tikros įtampos, kiti negeri dalykai. Žinokite, kai sėdžiu, esu sveikas kaip ridikas, nors man aštuoniasdešimt metų, bet kai atsistoju, ima suktis galva. Juokauju, kad per gyvenimą dar nepakankamai išgėriau... Bet gal gerai – nereikia dėl to pinigų leisti, o juk anksčiau, kad suktųsi galva, reikėdavo išgerti. Bet alkoholikas nebuvau. Buvau darbohlikas.
 
- Artistų gyvenimas, atrodo, vien koncertai, festivaliai, vakarėliai... Kur muzika – ten šventė. O jei dar darboholikas… Na, bet jei su žmona daugiau kaip šešiasdešimt metų kartu gyvenate, šis į naudą išėjo?
 
- Nelengvas buvo jos gyvenimas. Ji išlaikė visą šeimą. Neseniai perskaitė mano dienoraštį, kurį visą gyvenimą rašiau. Klausyk, sako, tu mane pamini tik konfliktuose. Su manimi susiję tik viskas, kas bloga. O kas buvo gero mūsų gyvenime, tavo dienoraštyje nėra parašyta. Deja, tai – nepataisoma. Negaliu perrašyti dienoraščio... Nors visuose viešuose straipsniuose miniu, kaip gerbiu ir myliu žmoną, tas neturi jokios prasmės, jei dienoraštyje, kur rašau pats sau, net nepastebiu, kad ji man svarbi.
O svarbi. Tačiau negaliu gi dienoraščio pradėti nuo „brangioji, mano nuostabioji žmona atsikėlė ir pažvelgė į mane piktu žvilgsniu“. Buvo ir tai. Įrašau, nes tai buvo reta. O kas gera – savaime suprantami dalykai, kurių aprašyti nereikia.
 
- Jei jau minime apvalias sukaktis, mūsų savaitraštis taip pat švenčia gyvavimo trisdešimtmetį...
 
- Praėjusį interviu, kurį daviau jūsų laikraščiui, baigiau eilute: „Skaitykite „Lietuvos sveikatą“ ir niekad nemirsite“. Redakcijai linkiu dar trisdešimt metų išsilaikyti. Išsilaikysite, jei nebruksite pop reklamos. Viešinkite tai, ką atskleidžia mokslas, tai kas tikra ir aktualu. Tai ir randu jūsų laikraščio puslapiuose. Mielai pasidėsiu ir šį interviu – skaitys mano proanūkė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!