Pokalbis su poete, rašytoja Dalia Teišerskyte (74 m.) tarsi atgaivos gurkšnis vėjuotą rudenį: su daug sakinių pamąstymui, šauktukais ir daugtaškiais. Pasikalbėjęs su ja suvoki ir apie žmogaus kiekvieno amžiaus tarpsnio tikrąjį grožį: vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę...
„Mano gydytojas yra pasakęs, kad, jeigu visi jo pacientai būtų tokie pozityvūs, ligoninės būtų pustuštės... O gal tikrai, palikime gydytojus be darbo, juk ir jie nusipelnė poilsio“, - šypsosi poetė Dalia Teišerskytė.
- Dažnas sutinkame, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis gražus savaip. Paieškokime šviesių spalvų – kuo ir kada vyresnių žmonių kasdiena yra graži?
- Vyresnių žmonių dienos yra tiek pat reikšmingos kaip ir jaunesnių. Ne amžius čia ką nors lemia. Pavyzdžiui, aš tikrai negaliu skųstis laiko perteklium ar neturėjimu, ką veikti. Priešingai, visą gyvenimą gyvenu lyg atsisėdusi ant ežio. Nė minutės nemokėjau būti rimtyje ir ramybėje! Su metais nei charakteris, nei įpročiai nesikeičia – tas kipšiukas, amžiams įsisukęs į mano vidų, nepaseno ir nenurimo. Gal tik kūnas kiek apsunko, bet dirbti tebegaliu tiek, kiek jaunas bernas. Ir po pasaulį pasidairau, ir nuo knygų
tebekaifuoju, ir į teatrus vaikštau, ir su draugytėmis po parduotuves pasišlaistau. Manau, kad tai dovanota tėvų, genų, Sibiro...
Kuo gražus nejauno žmogaus rytas? Viskuo: šviesa už lango, švelnia tyla arba gera muzika, kavos ritualais, planais dienai ir rytdienai, ir kitiems metams...
- Miestuose veikiantys visuomenės sveikatos biurai, o ir sąmoningi verslininkai vis kviečia senjorus išbandyti jogą, šiaurietiškąjį ėjimą, nemokamai lankyti šokių pamokas ar net kavinėje už ačiū išgerti puodelį kavos. Ar tai vyresnius žmones sušildo, leidžia pasijusti reikalingiems?
- Mankšta niekada nebuvo mano draugė, nėra ir dabar. Gal kiek pamėgdžioju kokią žvaigždutę ir pakilnoju kojas, bet dažniausiai ir pati iš to pasijuokiu (
šypsosi). Nei joga, nei sporto klubai man netinka. Viską, kas bent kiek intymu, bandau daryti vienatvėje, nes turiu tris šimtus kompleksų dėl savo netobulumo.
Bet žaviuosi bet kokia senjorių veikla, nes juk mes vis dar daug ką galime! Tik kavos gal nereikia mums siūlyti – tas siūlymas „už dyką“ atsigerti kavos man atrodo kiek žeminantis. Juk mes pačios galime prisižoliauti ir tokių stebuklų prisigaminti, kad jaunimas išvirs iš kojų (
kvatoja).
Amžius - filosofinė kategorija. Ir nereikia niekam jo priminti. Atvirkščiai, reikia kuo dažniau pasakyti, kokios mes jaunos, gražios ir reikalingos.
.jpg)
- Esu tikra, kad esate iš tų žmonių, kurie turi gerų idėjų. Kuo mes visi galėtume nudžiuginti šalia esantį vyresnio amžiaus kaimyną, pažįstamą?
- Aš visada buvau ir tebesu idėjų generatorius, tad tiems, kurie šalia, niekada nebuvo lengva. Mūsų metuose labai svarbu neprarasti orumo, stengtis būti reikalingomis, padėti daryti gerus darbus. Nepamiršti, kad ir vaikai, ir vaikaičiai jau užauginti, o tas laikas, kuris liko, yra tik mūsų. Būtina dirbti ir net nesvarbu ką: megzti, burtis į interesų klubus, mokytis užsienio kalbų, skaityti eilėraščius, plepėti su draugėmis, flirtuoti su savęs vertais diedukais, eiti su jais į kiną (
šypsosi)...
Svarbu, nebijoti būti kitokioms, gal net juokingoms, svarbu, kad mūsų širdys nenuvystų.
- Pabūti su savo mintimis, apgalvoti jau nueitą gyvenimo kelią, susidėlioti darbus, kuriems gal anksčiau nebuvo laiko, bet atlikti būtina, matyt, yra naudinga kiekvienam mūsų. Ar jūs turite tokių darbų?
- Aš kol kas dar nespėjau pasenti, nes vis dar dirbu labai įdomų ir atsakingą darbą – Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje, turiu kaimuką, kuriame gebu apsisukti kaip jauniklė (nes vyriškį iš manęs nušvilpė), tad pati kasu, sodinu, raviu, geniu, skinu, pjaunu, konservuoju.
Bet nepamirštu, kad yra saulėtekiai ir saulėlydžiai, paukščių giedojimai, gėlių žydėjimai, žvaigždės, knygos, kaimynai.
- Teko girdėti, kad pastaruoju metu rašote mažai. Kol mūzos tyli, leidžiatės į keliones? Kuo kelionės praturtina žmogų?
Tikrai, rašau mažai, bet tik dėl to, kad neturiu laiko. Dar palakstau po pasaulį ir tai – nuostabu. Daviau sau žodį, kad žiemą ilsėsiuos, tvarkysiu rankraščius ir padirbėsiu prie užstrigusio romano.
- Po kaitrios vasaros į Lietuvą atkeliauja niūresnis ruduo. Bet ruduo turi savo spalvų, yra linkęs žmones suburti, dažniau užsukti į svečius vienas pas kitą. Tiesa?
- Rudens nemyliu. Esu net knygą išleidusi „Bijau rudens“. Bet, pripažinsiu, jis tikrai gražus: kai nelyja, kai šviečia saulė ir viskas nusispalvina...
Gimiau rudens užkampyje, tad mielai tą mėnesį pramiegočiau arba pabūčiau kokiame Majamyje. Tik ten manęs niekas nelaukia (
juokiasi).
- Esame laikraštis, mėgstantis dalintis sveikatinančiais patarimais. Gal pasidalintumėte patirtimi – juk kas geriau paskatins keistis į gerą pusę nei žmogaus žmogui perduodamos žinios...
- Mano gydytojas yra pasakęs, kad, jeigu visi jo pacientai būtų tokie pozityvūs, ligoninės būtų pustuštės... O gal tikrai, palikime gydytojus be darbo, juk ir jie nusipelnė poilsio.
Mielosios, nepaverskime gyvenimo vakaro naktimi. Mes vis dar jaunos, bet jau protingos, mokėkime mylėti vienos kitas, gyvenkime džiaugsmui, tai verta, nes giedrus žmones myli visi!
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: