Primena SPA centrą
Vos įžengę pro gydymo įstaigos duris pasijuntame kaip SPA centre – gaubia estetiška, raminanti aplinka. Personalo baltais chalatais taip pat nepamatysite. Darbuotojų vilkima daili uniforma nuteikia pozityviai. „Žiemą pacientai mėgsta vaikščioti su šlepetėmis, jaučiasi kaip namuose“, – pasakoja įstaigos direktorė Irina Jazdauskaitė Uščiauskienė. Kartu su ja žurnalistų komandą pasitinka direktorės padėjėjas gydymo reikalams Povilas Valentukonis ir medicinos auditorius Marius Atkočiūnas.
 
„Prisiimame atsakomybę ne tik už pacientų gydymą, bet ir už įstaigos veiklą“, – prisistato jaunuoliai, pajuokaujantys, kad yra tarsi kairysis ir dešinysis direktorės antpečiai, kai kartu susėda aptarti, kokio reabilitacinio gydymo šiandien gali tikėtis pacientai.


 
Pasikeitė reabilitacijos tvarka
Nuo šių metų pasikeitė reabilitacijos gydymo skyrimo tvarka.

„Pasikeitus reabilitacijos skyrimo tvarkai išaugo pacientų skaičius, o kartu ir eilės“, – apie pokyčius pasakoja Šiaulių reabilitacijos centro direktorė Irina Jazdauskaitė Uščiauskienė. Jei seniau pacientai galėdavo procedūroms pakliūti po dviejų trijų savaičių, šiandien, deja, tenka palaukti ir kelis mėnesius.

 
„Pacientų siunčiama daug. Ne visada to reikia. Mano manymu, reikėtų peržvelgti indikacijas. Būkime atviri: kam nebūna, kad kur nors paskauda, užspaudžia, nutirpsta. Daugelis dirbame prie kompiuterių. Jei palygintume reabilitaciją Europoje, pamatytume didžiulį skirtumą. Daugelyje užsienio šalių nėra tokių reabilitacijos paslaugų – kineziterapeutas tik sudaro planą, kuriuo vadovaudamasis pacientas turi atlikti kineziterapijos pratimus namuose. Švedijoje buvau ypač nustebusi, kai pamačiau, kaip jie dirba. Masažų visai nedaro, nes, pasak jų, tai – rankų darbas. Sako, kad mes – turtinga šalis, jei galime sau tą leisti“, – įspūdžiais dalinasi direktorė.
 
„Mūsų šalyje dar nuo tarybinių laikų ypač buvo vertinamos sanatorijos. Dabar gydymo galimybės dar labiau išplėstos. Dėl to į Lietuvą užsieniečiai reabilitacijos paslaugų ir veržiasi. Jiems lengviau nusipirkti lėktuvo bilietą, nei savo šalyje eiti kryžiaus kelius siekiant gauti reikiamus tyrimus ar vaistus laiku. Tokių atvejų turime ne vieną“, – pasakoja vadovė.
 
Centro gydytojai siekia, kad pacientai prisiimtų atsakomybę už savo fizinių negalavimų pašalinimą, todėl stengiasi juos įtraukti į gydymo procesą.
Pasak P.Valentukonio, jų tikslas – pacientams ne tik atlikti priskirtas procedūras, bet išmokinti juos kineziterapijos pratimus atlikti namuose, padėti suprasti, kad jie patys turi stengtis dėl savo sveikatos.

„Pacientams siunčiame specialią programą – vaizdo medžiagą, pritaikytą jų sveikatos negalavimui šalinti, kad jie galėtų dirbti namuose. Laukiame grįžtamojo ryšio. Deja, kai sugrįžusių klausiame, ar namuose dirbo pagal sudarytą programą, dažnas sako ne. Jei paskirti namų darbai būtų sąžiningai atliekami, bent pusės pacientų tikrai neturėtume“, – įsitikinęs direktorės padėjėjas gydymo reikalams Povilas Valentukonis.

 
„Nugaros skausmas – ilgalaikis procesas, kamuojantis pacientą kasdien. Mes išmokome atlikti mankštą, atliekame priskirtas procedūras. Baigus gydymą visada suteikiamos rekomendacijos, kaip toliau palaikyti savo fizinę būklę, kad vėl nesikartotų sveikatos sutrikimas. Deja, pacientai dažnai išsisukinėja, kad neturi laiko ar darbe prisisportuoja“, – kolegai antrina M.Atkočiūnas. Anot jo, tokiu principu išsigydyti pavyksta tik traumas.
 
Direktorė sako ne prieš suteikti paslaugas, kurios akivaizdžiai gerina paciento sveikatą, tačiau nuogąstauja, kad tie, kurie galėtų savarankiškai dirbti namuose, užima išties sunkios būklės pacientų vietą. Pacientai dažnai nesilaiko gydytojo paskirto gydymo plano. Neatvyksta arba praleidžia procedūras.
 
„Nuo naujų metų, kai pasikeitė įsakymas, turbūt nebuvo tokios savaitės, kai pas mane į kabinetą neužėjo pacientas, geranoriškai ar piktuoju prašantis padėti patekti į reabilitaciją, nes yra ką tik po sudėtingos operacijos. Skundžiasi, kad reikia laukti kelis mėnesius, o pagalbos reikia dabar. Anksčiau to nebuvo“, – apie susidariusią situaciją pasakoja I.Jazdauskaitė Uščiauskienė, ir dar kartą pabrėžia indikacijų peržiūros svarbą.
 
Vertindama užsienio patirtį ji taip pat pastebi, kad ten pacientams su judėjimo negalia infrastruktūra pritaikoma namuose.
 
„Užsienyje daug investuojama į žmonių buitį, kad jie patys galėtų apsitarnauti, jiems būtų patogu judėti: įlipti į lovą, nueiti į tualetą, pasigaminti vagyti. Yra liftai, keltuvai. Jei žmogus sėdi neįgaliojo vėžimėlyje ir negali judėti namuose, nes nėra tam pritaikytos erdvės – apsisukti negali, iš namų išvykti negali, šaligatviais važiuoti negali – jis yra įkalintas tarp keturių sienų. Belieka tik pro langą žiūrėti. Ko tada vertos procedūros? Gal kai kuriais atvejais ir užsienis pažangesnis?“ – svarsto vadovė.


 
Investuoja į technines naujoves
Šiaulių reabilitacijos centras susitelkęs į kombinuotas paslaugas: siekiama, kad pacientai gautų kompleksinį gydymą.
 
„Stebime pasaulio naujoves. Daug dėmesio skiriame pažangiausių medicininių aparatų paieškai. Pernai įsigijome protarpinio sumažinto ir padidinto deguonies terapijos aparatą „ReOXY“. Jį kol kas vieninteliai turime Lietuvoje. Prisotinant deguonimi paciento organizmą, gerinamas gijimo procesas. Indikacijos plačios: mažina stresą, nerimą, svorį, cholesterolio kiekį kraujyje, gerina miego kokybę, gydo kvėpavimo sutrikimus, žaizdas. Sumažinant ir padidinant deguonies kiekį treniruojami plaučiai. Kolegos iš Latvijos pastebėjo, kad pacientai šio aparato pagalba ypač gerai atsigavo po Covid-19 ligos“, – pasakoja P.Valentukonis.
 
Jis pripažįsta, kad procedūra nėra patogi – jausmas, lyg kvėpuotum uždengta burna, reikia pasistengti.
Kitas ne mažiau dėmesio vertas prietaisas – lazeris su robotizuota sistema.
 
„Lazeris išsiskiria galingumu, siekiančiu iki trisdešimt vatų, o spinduliai skverbiasi dešimt centimetrų. Mažo galingumo lazeris tegali paveikti vieną tris centimetrus. Robotizuota sistema nukreipia spindulius į tam tikrą zoną, kurią nurodome, surenkame programą, atliekama procedūra“, – rodydamas, kaip veikia šiuolaikinė technika, pasakoja M.Atkočiūnas. Indikacijos taip pat plačios. Be to, robotizuoti aparatai nereikalauja specialistų mechaninio darbo. Pagerėjimas jaučiamas jau po pirmųjų procedūrų.
 
„Aparatūros įsigijimas nėra lengva užduotis. Turi analizuoti ir sekti naujoves. Daug skaityti ir domėtis atsiliepimais, diskutuoti su kolegomis, važinėti į užsienio parodas, konferencijas“, – toks pažangiausios technikos įsigijimo kelias, pasakoja direktorė.
 
Specialistų komandoje – jauni ir ambicingi gydytojai
Kol gydymo įstaigos skundžiasi negalinčios prisikviesti dirbti jauno kolektyvo – Šiaulių reabilitacijos centras skaičiuoja laimikį. Mat jauni specialistai čia sudaro apie 85 proc. viso personalo, kineziterapeutų – visas 100. Gydymo įstaigos veteranai sako, jog dirbdami jauname kolektyve ir patys jaučiasi atjaunėję.
 
Vis dėlto direktorė atvira: pritraukti specialistą dirbti – ypač sunki užduotis. Ji šiuo klausimu griežta, bet teisinga: „Jei gydytojas įgijo specialybę valstybės biudžeto lėšomis, tai yra dešimt metų mokėsi nemokamai, jis privalo atidirbti Lietuvai mažiausiai trejus metus.“
„Na tai kas, kad rajonuose siūlomos patrauklios algos ar net butai gydytojams. Jų eilės prie gydymo įstaigų durų nestovi. Pasiūlymų paketą galima didinti iki begalybės, bet tai problemos neišsprendžia“, – sako I.Jazdauskaitė Uščiauskienė.
 
Šiaulių reabilitacijos centras specialistams, panašu, patrauklus ne tik dėl aukštesnio atlyginimo ar gerų darbo sąlygų. Neseniai gydymo įstaigoje pradėjusiai dirbti kineziterapeutei Gustei Vaičiulytei įspūdį, kaip pati sako, padarė pažangi įranga, didelis pacientų srautas, dėl kurio gali įgauti praktikos, plėsti žinias.
 
„Teko nemažai pasimokyti, kol įgudau dirbti su įranga. Laimė, kad kolektyvas vienas kitą palaiko, padeda, matau, kad čia tikrai bus perspektyva“, – sakė jauna specialistė.


 
Svajoja apie didelį baseiną
Aukštą kokybės standartą pastebi ir pacientai. „Nesu gavusi nė vieno skundo dėl mūsų gydytojų. Visi vienodai geri, paslaugūs, atsakingi“, – sako vadovė.
„Net verkti norisi, kai pagalvoji, kaip čia gerai. Visi gydytojai puikūs specialistai. Reta tokio malonumo šiais laikais“, – pasakojo procedūrų salėje kalbinta pacientė. Ji stiprinosi po kojos lūžio. Džiaugėsi po kelių procedūrų pagaliau pajėgusi ją sulenkti.
 
Procedūrų salėje burzga treniruokliai, kiekvienoje zonoje mankštinasi pacientai.
„Treniruokliai su virpesių terapija, irklavimo treniruoklis, mini treniruoklių salė“, – vardija techniką M.Atkočiūnas pajuokaudamas, kad turi tiek daug geros aparatūros, jog tik spėk viskuo pasinaudoti.
 
Direktorė sako, jog iki pilnos laimės tetrūksta didelio baseino. Problema – vietos trūkumas. Visos keturių aukštų gydymo įstaigos erdvės, kiekvienas centimetras išnaudotas, todėl plėstis nebėra kur. Vis dėlto skųstis dėl baseino negali, kai įrengti gal ir ne tokie dideli, kaip norėtųsi, bet modernūs du baseinai. Specialistai sako, kad vandens procedūros pacientų mėgstamiausios. Juose įrengti neįgaliesiems skirti keltuvai, vandens srovės, bėgimo takeliai, tempimo įranga, svarmenys.
 
„Pacientai iš pradžių mano, kad šiltai paplaukioti atėjo, bet kai imame baseine dirbti su visa technika, pamato, kad nepailsėti susirinkome. Tačiau įdėję darbo matome rezultatą“, – sako kineziterapeutas Mindaugas Užkuras.
 
Ergoterapeutas Andrius Kalvelis giria administracijos požiūrį į darbo priemonių atnaujinimą: „Turiu nemažai grupiokų, kurie kitose gydymo įstaigose dirba su senoviškais kamuoliukais. Tai nėra blogai, bet jau atgyvena. Pacientams neįdomu dirbti su įprastomis lazdelėmis, guma ar svarmenimis. Jie nori pažangios, kompiuterizuotos technikos, monitoriaus, kad kilnodami kamuoliuką patys galėtų sekti rezultatą, aiškiai matyti grįžtamąjį ryšį, nepabostų dirbti.“
 
Kiekvienas Šiaulių reabilitacijos centro kineziterapeutas dirba su visomis čia esančiomis priemonėmis.

„Gebame tiek parafino voneles daryti, tiek mankštas baseine vesti. Tai yra gerai, nes neužmiegame vienoje vietoje. Jei kolega suserga, nėra bėdų, kas jį pakeis. Rotacija naudinga ir kad pacientams gebėtume plačiai pritaikyti gydymą, galėtume papasakoti apie kitas procedūras. Čia dirbant rutinos nebūna“, – pasakoja kineziterapeutė Ieva Masiulytė.

 
Renovacijas veja renovacijos
Nors reabilitacijos centras dvelkia modernumu, direktorė sako, jog renovacijos ir siekis atnaujinti infrastruktūrą nesibaigia niekad. Šiomis dienomis prasidėjo dar vienas didžiulis projektas – ventiliacijos diegimo darbai.
 
„Laukia pusmetis triukšmingo darbo, psichologiškai tam ruošėmės, jaudinomės, kaip sustyguoti gydymo procesą, kad šis nenukentėtų. Buvo daug derinimo, ekspertizių, konkursų – ėjome ilgą kelionę per kopas... Bet tokia kaina, jei nori gyventi šiuolaikiškai ir patogiai“, – pasakoja I.Jazdauskaitė Uščiauskienė ir priduria, jog projektą tikimasi užbaigti iki naujųjų metų.
Įstaigos direktorė giriama ne tik už veiklumą, nuolatinio tobulėjimo siekį, bet ir už glaudų bendradarbiavimą su kolektyvu.
 
„Direktorė įsitraukusi į visos įstaigos darbą. Jei kitur vadovas deleguoja užduotis kitiems, nusiima atsakomybių grandinėlę nuo savęs, mūsų vadovė bokšte nesėdi, su visais bendrauja, vaikšto po įstaigą ir domisi kiekvieno darbu, nuotaika“, – sako P.Valentukonis negailėdamas gražių žodžių I.Jazdauskaitei Uščiauskienei, kuri stengiasi ir dėl kiekvieno kolektyvo nario gerovės. Ne be reikalo ji pelnė SAM apdovanojimą – suteiktas Nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!