- Indre, norėčiau pradėti nuo to, kad kai mieste, svečiuose ar darbe susiduriame su negalią turinčiu žmogumi, pradėdami pokalbį, kažkodėl sustingstame, pasidaro lyg ir nedrąsu, atsiranda baimė įžeisti, pasakyti ką nors ne taip. Pastebite tai savo darbo lauke?
 
- Taip. Dažnai asmenys, kurie nebuvo susidūrę su žmogumi su negalia anksčiau, pradeda keistai reaguoti, jaustis, kad nežino, kaip pasielgti, kaip kalbėti ir panašiai. To netikrumo tikrai yra. Man atrodo, kad tai ateina iš to istorinio, socialinio konteksto, kai žmonės su negalia nebūdavo įtraukti į visuomenę, neidavo į tas pačias mokyklas, nedirbdavo tuose pačiuose darbuose, gatvėse jų nesimatydavo, aplinka jiems būdavo neprieinama. Mūsų visuomenėje negalią turintys asmenys vis dar patiria atskirtį. Todėl pirma, ko reikia, tai stengtis nuimti tą įtampą ir ne negalią vertinti, bet žiūrėti į žmogų. Negalia yra antrinis dalykas.
Kalbant apie baimę įžeisti, tai kalbiniai niuansai yra svarbūs. Dėl to pernai atnaujinome ir adaptavome lietuvių kalbos patarimus. Darėme tai su žmonių su negalia organizacijomis, pačiais žmonėms su negalia, kad jie pasakytų, kokie vis dėlto terminai lietuvių kalboje yra žeidžiantys, o kokie – ne. Bet man atrodo, kad svarbu yra žmogiškumas ir nereikia bijoti klysti. Tos gairės yra rekomendacinio pobūdžio, kad labiau suvienodintume žinojimą. Jos skirtos daugiau viešajai erdvei, žiniasklaidai, valstybės institucijoms, o kasdienėse situacijose, man atrodo, kad tiesiog reikia prisiminti, jog žmonės su negalia yra tokie patys kaip visi kiti: tai yra jūsų kolega ar bendraklasis, šiaip praeivis, su kuriuo susitiksite. Pirmiausia jis yra žmogus, ir tik vėliau turėtų eiti jo negalia.
 
- Užsiminėt apie gaires, kurios yra pritaikytos Lietuvos kontekstui. Mes kažkuo skiriamės nuo kitų šalių? Kodėl tas adaptavimas yra svarbus?
 
- Pirma, yra kalbinis momentas, nes neįmanoma tiesiogiai išversti kai kurių žodžių iš anglų kalbos į lietuvių. Atsiranda tam tikra vertimo specifika ir kartais, verčiant tam tikrą sakinį į lietuvių kalbą, jis tampa nebeaktualus. Ir net išvertus atsiranda papildomos konotacijos, kurios susiformuoja kultūriškai konkrečioje visuomenėje.
Ką parodė diskusijos, o jų turėjome tikrai daug, kad vis dėlto išlieka principas – pirmiausia žmogus ir žodis „negalia“ turi būti atskirtas nuo žmogaus. Todėl buvo nuspręsta, kad įvardžiuotinė forma „neįgalieji“ yra netinkama. Tiesa, po ilgų diskusijų su kurčiųjų bendruomene sutarta, kad kurčiasis arba kurtieji neturi neigiamos konotacijos, dėl to toliau galime naudoti įvardžiuotinę formą.
Beje, Lietuvoje nemažai sąvokų yra nepriimtinos dėl sovietinės patirties. Pavyzdžiui, sąvoka „aklieji“ arba „aklųjų“ – taip būdavo vadinami ir rajonai, ir fabrikai, todėl dėl neigiamos konotacijos šių sąvokų atsisakoma ir žmonės su regėjimo negalia vadinami neregiais.
 
- Negalios formų yra daug ir kiekviena jų unikali. Bet kai stokojame žinių, neišvengiamai darome klaidų. Iš jūsų patirties, kokios klaidos dažniausiai matomos?
 
- Dažnai vis dar susiduriama su gailesčio, globos modeliu. Kartais žmonės, pamatę žmogų, pavyzdžiui, rateliuose, ateina ir leidžia sau paglostyti jį arba prisiliesti, arba elgtis kaip su vaiku. O su intelekto negalią turinčiais suaugusiais asmenimis kartais kalbama kaip su vaikais. Arba yra prieinama prie žmogaus su negalia, bet kalbama tik su jį lydinčiu asmeniu. Pavyzdžiui, atvažiuoja negalią turintis žmogus su lydinčiu asmeniu pirkti drono. Tas, kuris lydi, net nežino, kas tai ir ko tiksliai reikia, bet aptarnaujantis personalas nekalba su negalią turinčiu pirkėju, kreipiasi į lydintį asmenį. Tai yra labai pasąmoniniai dalykai, kurie atskleidžia nuostatas, kaip mes vertiname žmones su negalia. Šitą reikėtų tikrai reflektuoti ir suprasti, jog visada turime kalbėtis su pačiu žmogumi, nesvarbu, kokia jo negalia. Tokios klaidos dažnai pasireiškia kurčiųjų atžvilgiu, ypač kai yra gestų kalbos vertėjas – komunikuojama su vertėju, o ne su tikruoju pašnekovu, kuris turi negalią.
 
- Kiek teko domėtis komunikacijos klaidomis, pirmiausia yra blogai, kad skubame į pagalbą net neprašyti. Pavyzdžiui, užuot paklausę negalią turinčio kolegos, ar jis galėtų perkelti daiktą į kitą vietą, patys už jį tą padarome. Gal ir nesusimąstome, bet tokiais veiksmais įžeidžiame žmogų, neprašyti braunamės į jo asmeninę erdvę.
 
- Ir tai gali būti net pavojinga. Svarbu suprasti, kad neatsiklausus apskritai nereikėtų padėti. Mums kolegos pasakoja, kad būna, kai žmonės, net nepaklausę, negalią turintį asmenį įstumia net ne į tą autobusą, kurio jam reikėjo... Taigi, pirma pamoka: nereikėtų daryti nieko neatsiklausus žmogaus su negalia. Jie lygiai tokie patys žmonės, kurie nori gyventi savarankiškai. Taip, kartais gali reikėti pagalbos, bet tikrai nereikėtų to daryti primygtinai.
 
- Dar viena klaida, prisipažinsiu, nežinojau to ir mane šie patarimai nustebino: kai kalbame su žmogumi, kuris turi klausos negalią, bandome ypač aiškiai ir raiškiai kalbėti. Pasirodo, tai neveikia, nes žmogus skaito iš lūpų, o tos lūpos juda nenatūraliai.
 
- Visada reikia įvertinti kontekstą. Bet svarbu, kad kalbėdami su žmogumi, kuris turi klausos sutrikimą, kalbėtume atsisukę veidu į jį. Ir kartu reikia išsiaiškinti, ar iš tikrųjų žmogus skaito iš lūpų, nes gali būti, kad neskaito, todėl jis tiesiog negirdės ir galbūt reikia gestų kalbos vertėjo. O gal paprasčiau yra susirašyti, tarkime, žinutėmis.
 
- Pakabėkime apie šunis vedlius, kurie padeda neregiams. Patarimas, kurį radau gairėse, kad čia ne šuniukas, kuris tau gal atrodo mielas ir norėtum pakalbinti, gal net paglostyti. Šiuštu to negalima daryti. Paaiškinkit, kodėl, nes tą svarbu žinoti.
 
- Lietuvoje nėra daug šunų vedlių, tikimės, kad ateityje jų bus daugiau, nes dabar ir Seime patvirtinta kompensavimo tvarka. Deja, pastebime, kad yra paslaugų teikėjų, kurie nežino, kas yra šuo vedlys, ir žmonės su tokiais šunimis išvaromi, nepriimami į įvairias erdves.  
Kartu reikia suprasti, kad šuo vedlys yra specialiai treniruotas, jis turi paskirtį, kai yra uždėtas specialus pavadys. Tai reiškia, kad jis yra darbo vietoje. Ir tai kartu rodo, kad jis nėra šiaip augintinis, dėl to nereikėtų jo glostyti šeimininko neatsiklausus, nes paglostymas gali išblaškyti šunį, kuris atlieka konkrečią funkciją ir padeda žmogui su negalia.
 
- Indre, gyvename jau 35 metus nepriklausomoje Lietuvoje, kiek per šį laiką tos negalios stigmos sugebėjome išstumti iš mūsų kasdienybės, kiek nužengėme tuo laisvės keliu šioje srityje?
 
- Pažanga neabejotinai yra, ypač galbūt per pastaruosius 15 metų, nes Lietuva 2010 metais ratifikavo Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvenciją. Tai yra pagrindinis dokumentas, kuris nusako žmogaus teisėmis grįstą požiūrį į žmones su negalia, kad jie turėtų būti savarankiški, įtraukti į visuomenę ir turėtų būti puoselėjamas jų orumas.
Dokumentas ratifikuotas 2010 metais, ir tuo valstybė įsipareigojo jį įgyvendinti, bet kurį laiką, reikia pripažinti, dokumentas, atrodo, buvo pamirštas stalčiuose, nors negalios organizacijos tikrai aktyviai skatino valstybę kalbėti apie tai. Bet per pastaruosius dešimt metų pokytis ir matomas, ir juntamas. Žinoma, sunku dar kalbėti apie visiškai įgyvendintas normas, bet matome bent jau, kad negalios klausimai tikrai yra politinėje Lietuvos darbotvarkėje.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: