– Neseniai surengėte konferenciją apie elektronines cigaretes. Kokie argumentai nuskambėjo ir kodėl, jūsų nuomone, Lietuva turėtų visiškai uždrausti vienkartines elektronines cigaretes?
 
– Vienkartinės elektroninės cigaretės šiandien yra vartai į nikotino vartojimą vaikams ir paaugliams. Jos kuriamos taip, kad būtų patrauklios jaunam žmogui – panašiai kaip kadaise vaikiškos cigaretės ar vaikiškas šampanas imitavo suaugusiųjų elgesį ir jį normalizavo vaikų akyse.
Akivaizdu, kad gamintojai neturi jokių skrupulų. Visa retorika, neva žala mažesnė, neva remiamas sportas – tik priedanga. Jeigu rimtai rūpinamės vaikų sveikata, turime siųsti aiškią žinutę: šiems gaminiams neturi būti vietos Lietuvos rinkoje.
Kai elektroninės cigaretės tik pasirodė rinkoje, pasitaikydavo atvejų, kai pačios mamos pirkdavo paaugliui – atseit geriau tegul vartoja šitą, nei rūko konvencinį tabaką. Tačiau šiandien turime vis daugiau mokslinių duomenų, kad elektroninių cigarečių aerozoliai daro neigiamą poveikį kvėpavimo sistemai, širdies ir kraujagyslių sveikatai bei besivystančioms smegenims. Dar daugiau nerimo kelia tai, kad elektroninės cigaretės vaikams ir paaugliams išlieka lengvai prieinamos. Tai rodo, kad vien teisės aktų nepakanka – būtina užtikrinti ir jų veiksmingą įgyvendinimą.
Elektroninių cigarečių skysčiuose bei susidarančiame aerozolyje aptinkama nikotino, kancerogeninių ir kitų sveikatai kenksmingų medžiagų. Plaučiai baigia bręsti tik apie dvidešimt penktus metus, taigi elektroninės cigaretės iš karto pažeidžia nesubrendusius vaiko plaučius, kenkia širdies ir kraujagyslių sistemai. Ilgalaikėms pasekmės nustatyti dar nepraėjo pakankamai laiko, tačiau kaip tik dėl to nedera žaisti – nevalia laukti penkiasdešimt metų, kaip žmonija laukė, kol įsitikino konvencinio tabako keliama žala.
Ypač svarbu tai, kad nikotinas veikia besivystančias smegenis. Kuo anksčiau vaikas ar paauglys pradeda vartoti nikotiną, tuo didesnė ilgalaikės priklausomybės ir kitų sveikatos problemų rizika.
Lietuva šiuo keliu neitų viena. Belgija ir Prancūzija jau uždraudė vienkartines elektronines cigaretes, o panašios iniciatyvos svarstomos ir kitose Europos valstybėse. Vis daugiau šalių supranta, kad tai ne tik priklausomybių, bet ir vaikų sveikatos apsaugos klausimas.
Kartais girdžiu prieštaravimą, kad uždraudus vienkartines elektronines cigaretes vartotojai pereis prie daugkartinių, kurios esą gali būti dar pavojingesnės, nes ne visada aišku, kokie skysčiai naudojami ir kaip jie užpildomi. Tačiau toks argumentas nėra priežastis atsisakyti vienkartinių elektroninių cigarečių draudimo. Priešingai – jeigu daugkartinės elektroninės cigaretės kelia papildomų rizikų, tai argumentas stiprinti jų kontrolę. Negalime palikti rinkoje produkto, kuris efektyviausiai pritraukia vaikus ir paauglius prie nikotino vartojimo, vien todėl, kad egzistuoja ir kitų problemų. Neatsitiktinai vis daugiau valstybių siekia užauginti kartą be tabako ir nikotino. Todėl pagrindinis klausimas turi būti ne tai, kuri elektroninė cigaretė yra mažiau bloga, o kaip užkirsti kelią naujos nikotino vartotojų kartos formavimuisi. Kalbame ne tik apie galimą ilgalaikę žalą, bet ir apie jau šiandien nustatomą poveikį besivystančioms smegenims, priklausomybės formavimąsi, kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemų sveikatai. Prevencijos požiūriu svarbiausia neleisti vaikams ir paaugliams apskritai pradėti vartoti nikotiną, o ne svarstyti, kuri jo vartojimo forma yra mažiau kenksminga.
 
– Balandį Seimo seniūnų sueiga išbraukė iš darbotvarkės jūsų siūlymą uždrausti į Lietuvą tiekti vienkartines elektronines cigaretes. Ar ir toliau siūlysite riboti rūkalų rinką?
 
– Taip, jeigu surinksime pakankamai palaikančių Seimo narių. Tikiuosi, kad taip ir bus. Labai norėtųsi, kad sveikatos klausimais nebūtų skirstymosi į poziciją ir opoziciją. Kai kada nuomonės gali skirtis kardinaliai, tačiau ne ten, kur akivaizdžiai kenkiama sveikatai – čia prioritetas turi būti žmogaus sveikata ir ilgalaikė valstybės gerovė, o ne trumpalaikiai finansiniai skaičiavimai.
 
– Esate vienas aktyviausių Seimo Sveikatos reikalų komiteto narių – rengiate daug konferencijų ir diskusijų. Ar Seime pakanka politinės valios spręsti sveikatos klausimus?
 
– Kaip tik tam ir rengiami šie renginiai – kelti klausimus į parlamentinį lygmenį, užtikrinti kuo platesnę sklaidą ir visuomenei, ir patiems Seimo nariams. Galbūt tada jiems būtų lengviau sveikatai teikti tikrą, o ne vien deklaruojamą prioritetą.
Puikiai suprantame, kad dabartinėje geopolitinėje ir ekonominėje situacijoje pinigų trūksta viskam. Tačiau, kaip visada sakau: sveikata – ne viskas, bet be sveikatos viskas tampa niekuo. Šiandien ypatingą dėmesį skiriame gynybai, tačiau negalime pamiršti, kad valstybės stiprybė prasideda nuo žmonių sveikatos. Sveikata nėra tik išlaidų eilutė biudžete. Tai investicija į žmogų, ekonomiką, nacionalinį saugumą ir valstybės ateitį. Investicijos į prevenciją ir sveikatos stiprinimą atsiperka daug kartų – mažesnėmis gydymo išlaidomis, didesniu žmonių darbingumu ir geresne gyvenimo kokybe. Kad galėtume išlaikyti stiprią valstybę, žmonės turi būti kuo sveikesni ir kuo ilgiau aktyvūs. Viskas veikia kaip susisiekiantys indai.
 
– Vienas iš tokių parlamentinio lygmens renginių – Birželio 8–14 dienomis vyksianti „Sveiko amžėjimo ir ilgaamžiškumo asamblėja 2026“. Kaip gimė ši iniciatyva?
 
– Plačiai bendradarbiauju su įvairių šalių mokslininkais, medikais, visuomeninių organizacijų atstovais. Pernai gavau pasiūlymą surengti Seime sveiko senėjimo ir ilgaamžiškumo konferenciją. Aktyviai atsiliepė pranešėjai ir iš užsienio, ir iš Lietuvos.
Nors organizacinis branduolys ir resursai labai riboti, prie iniciatyvos jungiasi vis daugiau žmonių ir organizacijų. Renginiai vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Birštone ir Druskininkuose. Tai bene pirmas tokio masto renginys Lietuvoje, vienoje platformoje suburiantis politikos formuotojus, mokslininkus, gydytojus, nevyriausybines organizacijas ir visuomenę bendram tikslui – ieškoti sprendimų, kaip žmonėms kuo ilgiau išlikti sveikiems, savarankiškiems ir aktyviems.
Sukūrėme ir „YouTube“ kanalą „Sveikas amžėjimas“, kuriame konferencijų įrašai pateikiami atskirais pranešimais, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su naujausiomis mokslo žiniomis ir praktiškai pritaikomomis rekomendacijomis. Mūsų tikslas – kuo platesniam žmonių ratui suteikti galimybę tapti savo sveikatos ambasadoriais.
Sveikas amžėjimas nėra vien ilgesnis gyvenimas – tai kuo ilgesnis savarankiškas, aktyvus ir kokybiškas gyvenimas. Sąmoningai vartojame sąvoką „amžėjimas“, o ne „senėjimas“, nes kalbame ne tik apie vyresnio amžiaus žmones. Žodis „senėjimas“ jaunam žmogui dažnai atrodo tolima ateitis, o vyresnio amžiaus žmogui kartais skamba kaip priminimas, kad visuomenė jį jau nurašė. Todėl renkamės sąvoką „amžėjimas“, kuri apima visą gyvenimo kelią – nuo gimimo iki gilios senatvės – ir pabrėžia ne metų skaičių, o galimybę kuo ilgiau išlikti sveikam, aktyviam ir reikalingam. Amžėjimas prasideda nuo gimimo ir apima visus gyvenimo tarpsnius. Žmogaus sveikata ir gyvenimo kokybė vyresniame amžiuje didele dalimi priklauso nuo sprendimų, kuriuos priimame vaikystėje, jaunystėje ir darbingo amžiaus laikotarpiu. Todėl sveiko amžėjimo principas reiškia ne tik sveikatą visais gyvenimo etapais, bet ir sveikatą visose politikose – nuo švietimo, darbo rinkos ir aplinkos iki socialinės apsaugos bei sveikatos priežiūros.
Lietuva, kaip ir daugelis Europos valstybių, sparčiai sensta, todėl šiandien ypač svarbu ne tik ilginti gyvenimo trukmę, bet ir kuo ilgiau išsaugoti žmonių darbingumą, savarankiškumą bei gerą gyvenimo kokybę. Jeigu nesugebėsime ilgiau išsaugoti žmonių sveikatos, susidursime su vis didesniu poliligotumu, kai vienam žmogui tenka gyventi su keliomis lėtinėmis ligomis vienu metu, augančiu išvengiamų hospitalizacijų skaičiumi, didėjančiu slaugos ir ilgalaikės priežiūros poreikiu bei vis didesne našta sveikatos sistemai. Todėl sveikas amžėjimas yra ne tik medicinos, bet ir ekonomikos, socialinės politikos, darbo rinkos, nacionalinio saugumo bei valstybės konkurencingumo klausimas. Būtent į tai turėtų būti orientuota šiuolaikinė sveikatos politika.
Simboliška, kad dar prieš Asamblėjos pradžią tarptautinis portalas „Longevity.Technology“ Lietuvą pavadino savotišku sveiko amžėjimo politikos poligonu Europoje. Publikacijoje pažymima, kad Lietuva siekia parodyti, kaip ilgaamžiškumo mokslas, prevencija ir valstybės politika gali veikti kartu. Manau, tai ne tik gražus įvertinimas, bet ir įpareigojimas įrodyti, kad sveikata iš tiesų gali tapti ilgalaikiu valstybės prioritetu, o ne vien rinkiminių pažadų dalimi.
Ši iniciatyva iš esmės skiriasi nuo komercinio „longevity“, kuriame neretai akcentuojami įvairūs papildai ar pavieniai sprendimai. Nenoriu visko automatiškai atmesti, tačiau mūsų renginiai pirmiausia remiasi mokslu, įrodymais grįsta medicina ir praktiniais sprendimais, kurie gali padėti žmonėms ilgiau išlikti sveikiems.
 
– Nusimato ne viena diskusija apie tai, kas realiai veikia, dalyvaus ir visi penki ministrai. Ar asamblėja gali duoti postūmį konkretiems sprendimams Seime?
 
– Pradėsiu nuo kito galo: įstatymai patys savaime neveikia, jeigu visuomenė jiems nepritaria ir jų nesilaiko. Paprastas pavyzdys – rūkymas daugiaaukščių namų balkonuose: kodėl vieno žmogaus „laisvė“ žaloti save turi virsti kitų kankinimu? O paskui tas pats žmogus, sąmoningai žalojęs sveikatą, solidarumo principu gydomas visų mokesčių mokėtojų pinigais. Taigi pirmas žingsnis – keisti visuomenės požiūrį, ir asamblėja tam skirta.
Istorija rodo, kad visuomenės požiūris gali keistis iš esmės. Buvo laikai, kai žmonės rūkė lėktuvuose, ligoninėse, darbo vietose ar restoranuose, o tabako pramonė ir dalis verslo aktyviai priešinosi beveik kiekvienam ribojimui. Prisiminkime diskusijas prieš draudžiant rūkyti kavinėse ir restoranuose – buvo prognozuojama, kad verslas patirs didžiulių nuostolių, žmonės nebeis į kavines, nukentės ekonomika. Šiandien tokie argumentai skamba keistai, nes nerūkymas viešose vietose tapo savaime suprantama norma. Tai geras priminimas, kad visuomenės sveikatai palankūs sprendimai dažnai iš pradžių sulaukia pasipriešinimo, tačiau ilgainiui tampa natūralia kasdienio gyvenimo dalimi.
Kita vertus, medicina gali vis daugiau, bet resursų visiems niekada nepakaks. Iškalbingas pavyzdys – ŽIV infekcija. Prieš trisdešimt metų AIDS daugeliui reiškė beveik neišvengiamą mirtį. Prisiminkime Freddie Mercury ir Magicą Johnsoną – abu pasaulinio masto žvaigždės. Vienas gyveno laikotarpiu, kai veiksmingo gydymo galimybės dar buvo labai ribotos, o kitas sulaukė medicinos proveržio. Tai puikiai parodo, kokią galią turi mokslas ir medicina. Tačiau kartu primena ir kitą svarbią tiesą – net pažangiausia medicina negali pakeisti prevencijos svarbos. Todėl sveiko amžėjimo idėja prasideda ne ligoninėje, o kasdieniuose mūsų pasirinkimuose.
Dėl to ir reikalinga sveiko amžėjimo idėja – sveikata visose politikose, visuose gyvenimo tarpsniuose. Kiekvienas turėtų tapti savo ir aplinkinių sveikatos ambasadoriumi. Viena iš ambicingiausių minčių – paskatinti įvairių šalių parlamentarus, ekspertus ir visuomenines organizacijas pasirašyti memorandumą, skirtą sveiko amžėjimo ir aktyvaus ilgaamžiškumo idėjai įtvirtinti. Tačiau vien memorandumų ir gražių deklaracijų nepakanka. Apie prevenciją, sveiką gyvenseną ir sveiką amžėjimą kalbame jau ne vieną dešimtmetį. Dabar svarbiausias klausimas – kaip šias idėjas paversti konkrečiais veiksmais. Reikia, kad sveikatos poveikio vertinimas taptų įprasta kiekvieno svarbesnio politinio sprendimo dalimi, kad daugiau investuotume į prevenciją, sveikatos raštingumą ir ankstyvą ligų nustatymą, o pažangą matuotume ne tik pagal tai, kiek išleidžiame gydymui, bet ir pagal tai, kiek papildomų sveiko gyvenimo metų sukuriame žmonėms. Tik tada sveikata visose politikose taps ne šūkiu, o realia valstybės strategija.
 
– Konferencijoje Seime dalyvaus ir sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė. Kaip vertinate ministrės darbą?
 
– Kas stengiasi būti objektyvus, negali nematyti: bet kurioje vyriausybėje žmonės ateina su gerais ketinimais ir programa. Eiliniai piliečiai dažnai nesigilina į tą programą, tačiau būtent iš jos išplaukia veiksmai, kurių imasi ir ministerija, ir vyriausybė. Ne viskas būtinai pavyksta, kai ką tenka koreguoti, į kai ką galbūt neįsiklausoma. Tačiau dažnai matau ir kritiką vardan kritikos.
Sveikatos sistemos problemos kaupėsi dešimtmečius, todėl jų neišspręs nei viena ministrė, nei viena Vyriausybė. Svarbiausia, kad sprendimai būtų grindžiami duomenimis, mokslu ir ilgalaike strategija. Sveikatos sistemoje pernelyg daug problemų, kad galėtume sau leisti dirbti pagal principą „kuo blogiau, tuo geriau“. Todėl konstruktyvus bendradarbiavimas yra būtinas.
 
– Vienas ryškiausių ministrės darbų – priemokų draudimas. Ar jis tikrai padės mažinti eiles, kaip teigė ministrė?
 
– Matote, priemokos ir eilių mažinimas – tai visiškai skirtingos problemos. Blogai, kai supinami skirtingi dalykai. Kaip esu sakęs: sukryžminus ežį su gyvate gauni metrą spygliuotos vielos.
Mokėti antrą kartą iš savo kišenės už tai, už ką jau sumokėta visų PSD pinigais, – nemoralu. Kita vertus, kai lėšų trūksta, logiška, kad žmogus gali prisidėti papildomai, tačiau sąlygos privalo būti vienodos – nesvarbu, ar įstaiga viešoji, ar privati. Pacientui svarbiausia ne tai, ar paslaugą teikia valstybinė, ar privati gydymo įstaiga. Svarbiausia, kad paslauga būtų kokybiška, prieinama ir suteikta laiku.
O eilių mažinimas – visiškai atskiras uždavinys. Pirmiausia reikia įgalinti pirminę sveikatos priežiūrą. Čia yra daug neišnaudotų galimybių – vienoms reikia papildomo finansavimo, kitoms pakanka politinės valios, o dažniausiai reikia ir vieno, ir kito. Didelė dalis eilių susidaro todėl, kad sistema orientuota į ligų gydymą, o ne į jų prevenciją ir ankstyvą valdymą. Turime stiprinti šeimos gydytojo komandą, mažinti perteklinius siuntimus, geriau koordinuoti paciento kelią sveikatos sistemoje ir plačiau naudoti šiuolaikines skaitmenines technologijas. Kiekvienas pacientas, kurio ligos pavyksta išvengti arba ją laiku suvaldyti pirminėje grandyje, reiškia viena eile mažiau pas specialistą ir vienu pacientu mažiau ligoninėje. Todėl ilgalaikis atsakymas į eilių problemą prasideda ne koridoriuje prie specialisto kabineto, o stiprioje prevencijoje ir pirminėje sveikatos priežiūroje.
 
– O kaip vertinate ministerijos siūlymą rezidentams atidirbti regionuose?
 
– Gydytojų čia ypač stinga – tai akivaizdu. Manyčiau, sprendimas turėtų eiti per paskolų sistemą. Jeigu biudžete pinigų užtenka tik ribotam rezidentūros vietų skaičiui, būtina ieškoti papildomų galimybių – pavyzdžiui, įvairių fondų pagalba suteikti žmogui paskolą. Medicinos studijos brangios ir trunka ilgai – mokėti už jas gali tik pavieniai asmenys.
Gavus paskolą, atsiveria du keliai: arba atidirbi sutartą laiką regione, arba grąžini paskolą ir esi laisvas dirbti kur nori – kad ir Londone ar Berlyne. Šiuo keliu, manau, ir bus einama. Svarbu nepamiršti, kad žmonės, kurie ilgai mokėsi, turi savų lūkesčių ir planų – į juos būtina atsižvelgti.
Tačiau vien finansinių priemonių nepakaks. Regionams reikia ne tik gydytojų. Regionams reikia stiprios pirminės sveikatos priežiūros, slaugos, visuomenės sveikatos ir socialinių paslaugų sistemos. Tik tada galėsime kalbėti apie realų paslaugų prieinamumą. Juk svarbiausias klausimas yra ne tai, kur dirba specialistas, o ar žmogus gali laiku gauti reikalingą pagalbą ten, kur gyvena.
Kiekvienas žmogus turi daugiau galimybių išsaugoti savo sveikatą, negu dažnai galvoja. Valstybė gali sudaryti sąlygas, tačiau galutinis rezultatas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!