- Knygos pavadinimui pasitelkėte paskutiniojo tėtės eilėraščio posmą. Kodėl būtent ši frazė – „Aš šalia – budžiu, tyliu“?
 
- Tas eilėraštis buvo tarsi pranašiškas – parašytas taip, lyg žmogus žinotų, kad tuoj išeis. O pati frazė gerai atspindi visą jo esybę – kaip jis būdavo, kaip gyveno. Jis visą laiką buvo šalia, bet didžiąją laiko dalį tylėjo. Namuose tėtė buvo dar tylesnis. Tiesą sakant, mes abu buvome iš tų, kuriems tik duok patylėti. (Šypsosi.) Labai mėgavomės, kad galime tiesiog būti, kad neprivalome kalbėti.
Tiesa, būdavo ir tokių momentų, kai su kokiais nors žmonėmis jis staiga tapdavo itin šnekus. Bet tokios akimirkos būdavo trumpalaikės – užeidavo ir praeidavo.
 
- Apie ką, jūsų nuomone, jis tylėdavo?
 
- Manau, jam buvo svarbu neprikalbėti netinkamų dalykų, nemėgo piršti savo nuomonės. Jis svėrė – ką verta sakyti, ko neverta, kaip žodžiai gali paveikti kitą žmogų. Kai žmogus yra empatiškas ir gilus, tas nuolatinis svėrimas, ką pasakyti, kad būtų ir naudinga, ir prasminga, ir teisinga, ir nepadarytų žalos kitam – kainuoja daug psichinių resursų. Tylėti tokiu atveju paprasčiau.

- Knygai pasirinkote įdomią struktūrą – kitų žmonių pasakojimus apie tėtį. Kaip jus paveikė tėčio kolegų, bendražygių mintys?
 
- Kiekvienas jų yra unikali asmenybė, su kiekvienu jų buvo malonu bendrauti. Aš pati su tais žmonėmis užaugau, juos pažįstu, tad jų tekstai manęs nenustebino.
Dalį žmonių pakalbinau gyvai, dalis atsiuntė man surašytas mintis, dalį citatų rinkau iš jau esamų leidinių, televizijos laidų. Knygoje cituojami Adrija Čepaitė, Rimantas Bagdzevičius, Egidijus Stancikas, Jonas Braškys, Arūnas Sakalauskas, Agnė Gregorauskaitė, Jonas Jurašas, Mikas Suraučius, Jūratė Vilūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Sigitas Račkys ir daug kitų. Viena priežasčių, kodėl ta knyga turėjo pasirodyti dabar, o ne vėliau, – kad gyvų to lauko žmonių mažėja. Atsiprašau už atvirumą, bet… bandžiau suspėti.
Skaitydama tekstus, jaučiau, kaip ypatingai vertinamas tėtė – ne vien kaip aktorius, bet ir kaip asmenybė. Jis visą laiką buvo tam tikras autoritetas net bendraamžiams, o kartais ir vyresniems kolegoms. Moralinis, profesinės etikos autoritetas. Kitas dalykas, kuris atsiliepimuose kartojasi, kad tėtės buvimas, atrodo, labai jaučiamas. Kad ir kiek metų praeitų, jo dvasia nenutolsta.
Knygoje yra ir mamos tekstų. Ji – labai kalbus žmogus. (Juokiasi.)
 
- Priešybė tėtei?
 
- Tikrai taip. Savo temperamentais jiedu buvo visiškos priešingybės. Tekstai, kuriuos ji davė publikuoti, yra apie emocinį išgyvenimą, prisiminimus – su tokiu filosofiniu požiūriu į tai, kas buvo, ir ką teko patirti.
 
- Knygoje minite ir nepalankias kritikų recenzijas. Kaip jas išgyvenote?
 
- Vaikai kritiką bene visada sunkiau pakelia negu patys kūrėjai. Ji žeisdavo. Bet knygoje kritiškus straipsnius paminėjau, norėdama parodyti visas kuriančio žmogaus gyvenimo puses, neapsimetinėjant, kad viskas buvo tik balta. Sunku tai prisiminti, sunku vėl išgyventi. Bet tai yra mūsų kultūros dalis. Tai ypač svarbu suprasti būsimiems aktoriams, režisieriams, kurie tik renkasi profesiją: jie eina ne vien aplodismentų klausytis – tame darbe yra labai daug psichologiškai sunkių dalykų.
 
- O kaip pats V.Grigolis priimdavo neigiamą kritiką?
 
- Jis nekalbėdavo apie tai, nesidalindavo, viską išgyvendavo tyliai. Bet kad jį veikia, kad tą naštą žmogus nešasi, matydavome.
 
- Knygoje minite tėtės polinkį į jogą. Taip jis ieškodavo ramybės?
 
- Greičiau rūpinosi savo fizine sveikata ir gera fizine būkle. Kad būtų ištvermingas, lankstus, galėtų atlikti tam tikrus triukus, fizinius uždavinius spektakliuose. Štai spektaklyje „Ričardas III“ jis pakeltas į pačią scenos palubę tarp dviejų lynų atlikdavo akrobatinius elementus. Tam reikėjo gero fizinio pajėgumo.


 
- Kūrybingų žmonių vaikai neretai prisimena, kad tėvai „būdavo kažkur kitur“ – jei ne fiziškai, tai mintimis. Ar pažįstamas tas jausmas ir jums su seserimi?
 
- Ir mums buvo panašiai. Fizinio buvimo kartais trūkdavo – tėtis išvykdavo į užsienį, nuolat vykdavo repeticijos, savaitgaliais, per šventes – spektakliai. O kai būdavo namie, dažnai pasitraukdavo į vidinį pasaulį – kūrybinis procesas kūrybingo žmogaus galvoje turbūt niekada nenutrūksta. Kai norėdavo ką nors rašyti ar kurti scenarijų, taip pat eidavo į teatrą – ten lengviau atsitraukti.
Bet kitokio gyvenimo nepažinojau, todėl ir vertinti, ar man ko trūksta, buvo sunku – mūsų aplinkoje visi žmonės gyveno taip pat. Ilgesį jausdavau, tačiau priėmiau jį kaip natūralų dalyką. Užtat vasaros atostogos būdavo ilgesnės – pasibaigus spektaklių sezonui, jei nebūdavo iš anksto suplanuotų koncertų ar kitų programų, galėdavome atostogauti ir mėnesį.
 
- Tėtis išėjo sulaukęs vos 55-erių, smegenyse trūkus aneurizmai. Tas mirties staigumas, neužbaigti darbai… Kaip tai paveikė šeimą?
 
- Iki pat operacijos, laukdamas jos ligoninėje, jis planavo. Buvo pradėjęs dirbti prie scenarijaus, turėjo prie Kauno pilies statyti penktąjį spektaklį, tiems metams planavo „Šarūną“. Buvo daug tikėjimo, kad viskas bus gerai.
Tėčiui išėjus mūsų šeimos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Tokio žmogaus netektis artimiesiems būna dvigubas skausmas – netenki ir mylimo žmogaus, ir to, kurį pažino, mylėjo Lietuva. Liko dviguba tuštuma. Be to, būtent tėtis ypač traukė žmones, todėl kartu su jo išėjimu šeimos gyvenimas tarsi nuščiuvo.
 
- Esate sakiusi, kad rašant knygą teko iš naujo atverti jau apgijusią žaizdą. Kaip tie du dešimtmečiai keitė jūsų santykį su netektimi?
 
- Mano gedėjimo procesas užsitęsė... Reikėjo intensyviai kabintis į gyvenimą – buvau vieniša motina, jaunas žmogus be didesnės profesinės ar gyvenimo patirties. Po tėčio mirties palikau darbą teatre – be jo tapo per niūru, tuščia. Pakeičiau visą profesinę aplinką, reikėjo daug dirbti.
Visa tai šiek tiek atidėjo gedėjimą, liko neatsakyti klausimai. Su staigia artimojo netektimi, netikėtu išėjimu apskritai sunku susitaikyti. Atrodo, kažkaip labai neteisingai viskas susidėliojo…
Be to, po tėtės išėjimo netektys tiesiog pasipylė. Mirė visi trys mano seneliai (vienas senelis jau buvo išėjęs seniau), metai po tėtės mirė jo artimiausias draugas aktorius Robertas Vaidotas, dar po metų – tėtės kursiokas, draugas ir mano krikšto tėtis Vytautas Kernagis. Kai pranešimai apie artimų žmonių mirtį tampa kone kasdienybe, psichika pradeda saugotis mažindama jautrumą. Jeigu kiekvieną kartą reaguotum visa esybe – išprotėtum. Bet manau, kad taip tikras išgedėjimo
procesas kartu ir atsideda.


 
- Užsiminėte, kad dirbote teatre. Ar svajojote eiti tėtės pėdomis?
 
- Aš tik trumpai pasimatavau šią profesiją – kurį laiką mokiausi pas Eimuntą Nekrošių, bet supratau, kad tai ne man. Mano charakteris kitoks. Nemėgstu, kai man vadovauja, neturiu gebėjimo daug taikytis, derintis, save perlaužti. Esu labiau lyderė, negu ta, kuri taikosi prie kito matymo.
Tėtis interviu visada sakydavo: viena svarbiausių aktoriaus savybių, kad jis gebėtų save perlaužti psichologiškai, derintis ir prie režisieriaus, ir prie kolegų. Aš tos savybės neturiu ir nenorėjau savęs laužyti. Pasirinkau kitokius kelius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!