M.Jasaitis šypteli prisiminęs, kad vaikystėje dažnai atbėgdavo prie poliklinikos pastato galerijos mokytis važiuoti riedlente – lygus grindinys tam buvo kaip tik, o namai buvo netoliese. Tada jis dar negalėjo numanyti, kad vieną dieną į šį pastatą grįš jau visai kitame vaidmenyje – vadovauti medicinos įstaigai.
 
Pagal išsilavinimą M.Jasaitis – teisininkas, ne medikas. Todėl atėjus vadovauti sveikatos priežiūros įstaigai natūraliai reikėjo laiko – ir jam pačiam, ir kolektyvui.
 
„Kai tapau direktoriumi, turbūt ne vienam darbuotojui kilo klausimas, kokia kryptimi eisime. Pirmi pora metų buvo savotiškas abipusis pažinimas, stebėjimas gerąja prasme. Manau, ryšį pavyko užmegzti. Ir jis niekur nepradingo iki šiol“, – pasakoja jis.
 
„Gali turėti pareigas, žinias, taisykles. Bet realus gyvenimas visada patikrina, ar moki girdėti. Ar gebi suprasti, kas slypi už žmogaus reakcijos. Kartais sprendimas prasideda ne nuo įsakymo, o nuo paprasto klausimo – kas iš tikrųjų atsitiko?“ – sako jis.
 
Poliklinika laikosi ant žmonių
 
Kalbėdamas apie Alytaus polikliniką, M.Jasaitis vengia ją sieti vien su vadovo sprendimais. Pasak jo, didelė sveikatos priežiūros įstaiga laikosi ant daugybės žmonių kasdienio darbo – gydytojų, slaugytojų, registratūros, laboratorijos, administracijos, ūkio, administratorių ir kitų komandų.
 
„Vadovas gali nustatyti kryptį, bet kasdienį pasitikėjimą kuria žmonės, kurie pasitinka pacientą, išklauso, paaiškina, gydo, slaugo, registruoja, tiria, sutvarko dokumentus ir dažnai padaro daugiau, nei matoma ataskaitose“, – sako M.Jasaitis.
 
Jo teigimu, sveikatos priežiūros įstaigoje darbuotojai dirba ne su abstrakčiais procesais. Jie kasdien susiduria su žmonių baime, skausmu, lūkesčiais, nekantrumu, kartais – ir pykčiu.
 
„Kartais iš šalies atrodo, kad viskas paprasta: žmogus atėjo, gavo paslaugą, išėjo. Bet už to yra labai daug nematomo darbo. Daug kantrybės, atsakomybės ir gebėjimo išlikti ramiam net tada, kai diena nėra lengva“, – kalba įstaigos vadovas.
 
Neklijuoja etikečių
 
„Aš neklijuoju etikečių ir neturiu išankstinių nusistatymų. Tarp tų trijų šimtų žmonių kiekvienas turi savo gyvenimą, rūpesčius, charakterį. Kartais tikrai užtenka išklausyti. Bet kartu vertinu atsakomybę, darbštumą ir pastangas. Kai gali pasitikėti komanda, kai jauti tvirtą užnugarį, tikslus pasiekti daug lengviau“, – sako jis.
 
M.Jasaitis pabrėžia, kad poliklinika turi savo istoriją, stiprius žmones ir sukauptą profesinę patirtį. Todėl vadovo užduotis, jo manymu, nėra viską pradėti nuo savęs. Daug svarbiau – gebėti išsaugoti tai, kas vertinga, ir keisti tai, kas jau nebeatitinka šiandienos poreikių.
 
„Apsimetinėjimas – ne man. Ar būsiu išrinktas geriausiu bosu, ar ne – dėl to nepasikeisiu. Žmonės greitai pajunta, kur tikras santykis, o kur tik gražus vaidmuo“, – sako jis.
 
Namuose pareigos lieka už durų
 
Nors darbo ritmas intensyvus, M.Jasaitis daugiausiai kalba apie šeimą. Namuose – su žmona Egle ir dviem dukromis – pareigos lieka už durų.
 
M.Jasaitis su žmona pajuokauja, kad jauni bus dar ilgai: vyresniajai dukrai Petrai septyniolika, o jaunesniajai Vienai – dar tik šešeri. Toks dukrų amžiaus skirtumas neleidžia sustoti – reikia suprasti ir paauglės pasaulį, ir mažosios vaikišką smalsumą.
 
„Augdamos dukros neleidžia mums nustoti iš jų mokytis. Šeimoje mums svarbus ryšys. Tas darnumas atsiranda dėl to, kad vieni kitus suprantame, palaikome, neprarandame humoro jausmo ir nesame namisėdos. Tiesiog gyvename“, – šypsosi M.Jasaitis.
 
Kartu su žmona jie stengiasi dukroms ne tik kalbėti apie žmogiškumą, bet ir rodyti jį savo pavyzdžiu. Šeima savanoriauja Miroslave esančiame šeimų centre.
 
„Vaikai daug ką perima iš tėvų. Mes patariame, kalbamės, bet nesistengiame dukroms primesti vien savo nuomonės ar nukreipti jų į kelią, kuris būtų mūsų neišsipildžiusių lūkesčių tęsinys. Jos pačios pasirinks, kas joms svarbu. O mūsų darbas – tuos pasirinkimus gerbti“, – sako jis.
 


Kalnai neleidžia apsimesti
 
Pastaraisiais metais pašnekovo gyvenime atsirado kalnai. Viskas prasidėjo gana paprastai: socialiniuose tinkluose pamatė draugo nuotraukas iš kalnų ir panoro pats suprasti, ką reiškia būti ten, kur žmogus lieka vienas su savo jėgomis, komanda ir aplinka, kurios negali kontroliuoti.
 
Pirmoji kryptis buvo Korsikos sala. Tiesa, vaizdo įrašuose ir aprašymuose viskas atrodė paprasčiau, nei pasirodė realybėje.
 
„Pirmą kartą patyriau, ką reiškia daugiau kaip šešias valandas eiti merkiant lietui, kai dėl saugumo negali tiesiog sustoti. Sušlapo visi drabužiai, batai, o stovyklavietėje ant galvos nelijo, bet namelyje vėjas pūtė kiaurai. Tada tikrai pagalvojau – ar šitą sprendimą gerai pasvėriau?“ – prisimena M.Jasaitis.
 
Vėliau sekė Tadžikija ir Centrinio Pamyro kalnų perėjos. Ten jis pirmą kartą susidūrė su kalnų liga.
 
„Ne veltui kalnuose sakoma – skubėk lėtai. Mes su grupe per trumpą laiką pakilome per aukštai. Kūnas sureagavo labai stipriai. Buvo momentas, kai rimtai galvojau, ar nereikės visko nutraukti“, – pasakoja M.Jasaitis.
 
Tada padėjo vietinės moters paruošta žolelių arbata ir paprastas patarimas – valgyti, net jei nesinori. Kitą dieną sveikata ėmė taisytis.
 
Pamokos Pisco viršūnėje
 
Pirmoji rimta M.Jasaičio įveikta viršukalnė – apie 5750 metrų aukštyje esanti Nevado Pisco Peru Anduose. Čia jau reikėjo techninio pasirengimo: eiti per kalnų morenas, kopti per ledą, sniegą, judėti naktį, saugotis properšų, vertinti oro sąlygas ir kiekvieną žingsnį.
 
„Aš esu iš tų žmonių, kuriems pirmoje vietoje yra saugumas. Kalnuose sveikas protas yra itin svarbus. Viršūnė nėra verta nieko, jei pakeliui pameti žmogų arba sveiką protą“, – sako pašnekovas.
 
Pasiekus viršūnę, netrukus teko skubiai leistis žemyn. Staiga užėjo pūga, kelias ėmė dingti po sniegu. Paaiškėjo, kad lydintis vietinis gidas nebeturi racijos, todėl galimybės susisiekti su kitais buvo labai ribotos.
 
„Reikėjo veikti greitai. Leidomės virvėmis, po mumis buvo sniego tarpas. Laimei, gidas rado kitą saugų kelią. Jis buvo ilgesnis nei planuota, bet saugus. Į stovyklą grįžome gerokai vėliau, nei planavome. Tokios patirtys pakeičia požiūrį į kasdienius rūpesčius. Daug ką pergalvoji“, – prisimena jis.
 
Kalnuose, sako M.Jasaitis, labai greitai dingsta visų statusai. Nelieka nei pareigų, nei įvaizdžių. „Kalnai mus visus padaro lygius. Ten nėra nei interesų, nei pareigų. Atsiranda natūralus noras padėti, dalintis. Jei išsitraukei šokoladą, jo nevalgai vienas – dalini į tiek dalių, kiek žmonių yra grupėje. Jei ištinka pavojus, visi susitelkia. Kalnai apnuogina žmogų“, – sako jis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!