Šokiai – įprasta praktika
 
„Juokai juokais, bet kitose šalyse iš tiesų organizuojami šokiai vyresnio amžiaus žmonėms – didžiosiose Europos sostinėse tai jau gana dažna praktika“, – sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros docentė Jekaterina Navickė.
 
Remdamasi Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimo (SHARE) duomenimis, ji su kolegomis išanalizavo tūkstančių 50 metų ir vyresnių žmonių situaciją Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Tyrimo išvados rodo, kad palyginti su laiku prieš pandemiją, Lietuvoje vienišesni jaučiasi beveik kas dešimtas, o labiau prislėgti – beveik kas penktas vyresnis nei 60 metų žmogus.
 
Priežastis paaiškina demografinė realybė. „Mūsų vyrai gyvena gerokai trumpiau negu moterys, todėl šios dažnai lieka gyventi vienos – su kukliomis pensijomis ir sveikatos problemomis. Tyrimai rodo, kad vienišumą labiausiai lemia partnerio praradimas, skyrybos, pajamų sumažėjimas ir pablogėjusi sveikata. Ir dar įdomus faktas: gyvenimas su partneriu vyrų vienišumą sumažina labiau nei moterų“, – aiškina J.Navickė.
 
Docentė atkreipia dėmesį, kad vienišumo problemą dar labiau gilina mažėjantis gimstamumas – mažiau vaikų reiškia mažiau anūkų. Prie to prisideda ir emigracija: nemažai šeimų išsibarsčiusios po pasaulį, o bendravimas nuotoliu silpnina ryšius.
 
Statistika neatspindi realybės?
 
Šių metų pradžioje paskelbti „Eurostato“ duomenys parodė, kad Lietuva – pirmoji ES pagal po vieną gyvenančių suaugusiųjų dalį: 40,1 procento, antroje vietoje – Estija (35,6 proc.), trečioje – Suomija (31,1 proc.).
 
J.Navickės teigimu, tokią statistiką reikėtų vertinti atsargiai. „Yra melas, didesnis melas ir statistika. Šie rekordiniai skaičiai gaunami iš namų ūkių sudėties duomenų, fiksuojamų per registrus – jie neatspindi tikrojo vienišumo jausmo. Lietuvoje jaunimas anksčiau pradeda gyventi savarankiškai nei Pietų Europos šalyse, kur jauni žmonės ilgiau lieka su tėvais tiek dėl kultūrinių tradicijų, tiek dėl nedarbo problemos“, – aiškina ji.
 
Anot docentės, tyrimai, vertinantys patį vienišumo jausmą, o ne formalią namų ūkių sudėtį, tokio skirtumo nuo kitų ES šalių nerodo – išskyrus vieną grupę: „Kas dešimtas vyresnis nei 65 metų žmogus pažymi, kad jaučiasi vienišas.“
 
Panašią tendenciją patvirtina ir tarptautinis tyrimas, lyginęs vyresnio amžiaus gyventojų vienišumą Baltijos ir Šiaurės šalyse: Baltijos valstybėse vienišumo lygis siekia 34 proc., o Skandinavijoje – 22 proc. Baltijos šalyse moterys vienatvę kenčia gerokai dažniau nei vyrai (atitinkamai 41 ir 27 proc.).
 
Vienatvę vadina sveikatos krize
 
Vis daugiau valstybių vienatvę pradeda vertinti ne kaip asmeninę, o kaip visuomenės sveikatos problemą. Pernai birželį Pasaulio sveikatos organizacija vienatvę pirmąkart oficialiai pripažino visuomenės sveikatos krize.
 
PSO paskelbtoje ataskaitoje „Nuo vienatvės prie socialinio ryšio: kelias į sveikesnes visuomenes“ teigiama, kad nuo vienatvės kenčia vienas iš šešių žmonių pasaulyje, o su vienatve siejama daugiau nei 871 tūkst. mirčių per metus.
 
„Ši ataskaita atskleidžia vienatvę ir izoliaciją kaip vieną didžiųjų mūsų laiko iššūkių“, – pristatydamas dokumentą sakė komisijos pirmininkas, buvęs JAV vyriausiasis chirurgas dr. Vivekas Murthy.
 
Tų pačių metų gegužę Pasaulio sveikatos asamblėja priėmė pirmąją istorijoje rezoliuciją dėl socialinio ryšio, raginančią valstybes nares kurti nacionalines strategijas. Komisijos išvadoje teigiama, kad kontaktas su kitais žmonėmis – ne prabanga, o sveikatos veiksnys, kurio reikšmė lygi mitybai ar miegui.
 
Komisijos pirmininkas V.Murthy ne kartą pabrėžė, kad vienatvė sveikatai kenkia panašiai kaip penkiolika surūkytų cigarečių per dieną. Nuolat vieniši žmonės dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis bei depresija, jiems 30 proc. didesnė infarkto ir insulto rizika, o demencijos – net iki 50 proc.
 
Sprendžia valstybiniu mastu
 
Toliausiai šiame kelyje pažengė Japonija ir Didžioji Britanija. Pastaroji 2018 metais pirmoji pasaulyje paskyrė vienatvės ministrą. Japonija pasekė jos pavyzdžiu 2021 metais, COVID-19 pandemijos metu, o užpernai šalyje įsigaliojo pirmasis pasaulyje teisės aktas, vienatvę pripažįstantis nacionaline problema – „Vienatvės ir socialinės izoliacijos priemonių pažangos įstatymas“.
 
Remiantis juo, įsteigtas vienatvės štabas, kuriam vadovauja pats ministras pirmininkas, o jo nariai – visi ministrai. Savivaldybės įpareigotos kurti vietos tarybas, kasmet rengiamas prioritetinis planas, o gegužė paskelbta vienatvės prevencijos mėnesiu.
 
Visoje šalyje dirba savanoriai, vadinamieji tsunagari supporters (liet. „palaikantieji ryšį“), po trumpų valstybės organizuotų mokymų reguliariai lanko vienišus kaimynus, kalbina juos ir prireikus nukreipia į socialines tarnybas.
 
Vienatvės problema Japonijoje didelė: 2024 metų vyriausybės apklausa parodė, kad 48,4 procento japonų teigė susidūrę su vienatvės ir izoliacijos jausmu, o per metus šalyje užfiksuojama apie 22 tūkst. kodokushi – mirčių vienatvėje, kai kūnas randamas po dienų ar savaičių.
 
Ar veiktų Lietuvoje?
 
„Aš nesu tikra, ar mums būtina turėti vienatvės ministrą, – šypsosi J.Navickė, – bet didesnis valstybės dėmesys, žinoma, būtų naudingas.“
 
Ji primena, kad Seime jau skinasi kelią vyresnio amžiaus žmonių politikos pagrindų įstatymas, kuriame siūloma kiekvienoje savivaldybėje įsteigti specialaus koordinatoriaus pareigybę ir remti Trečiojo amžiaus universitetų veiklą. Tai, anot docentės, jau yra žingsnis į priekį.
 
„Kuo mes skiriamės nuo skandinavų, kurie ir jauni, ir vyresni mažiau jaučia vienatvę? Tuo, kad žmonės ten dalyvauja įvairiose narystės organizacijose – priklauso nevyriausybinėms, profsąjungoms, bendruomenėms, kurios kartu prižiūri aplinką, organizuoja vietos veiklą. To mums labai trūksta“, – pastebi J.Navickė.

---

 
Tai įdomu
 
Japonija pirmoji pasaulyje pradėjo oficialiai stebėti vadinamuosius hikikomori – žmones, kurie ilgiau nei pusmetį gyvena itin izoliuotai: nedirba, nesimoko, dažnai net neišeina iš namų. Iš pradžių laikytas išskirtinai japonišku reiškiniu, pastaraisiais metais jis fiksuojamas vis daugiau šalių – nuo Pietų Korėjos iki Italijos ir JAV. 2024 metų vyriausybės duomenimis, Japonijoje hikikomori buvo apie 1,46 mln. – beveik 2 proc. visos šalies populiacijos. Maždaug pusė milijono jų buvo jauni žmonės nuo 15 iki 39 metų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!