Ne visi defibriliatoriai užregistruoti
 
Nors Greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnyba registruoja defibriliatorius į bendrą tinklą, kiek tiksliai jų yra Lietuvoje, nežino, nes mato tik tuos, dėl kurių organizacijos ar asmenys kreipėsi į ją.
 
„Raginame tuos, kurie dar turi neužregistruotą defibriliatorių, užpildyti formą tinklalapyje greitojipagalba.lt, taip suteikiant galimybę jį, prireikus pagalbos, pasiekti ir kitiems asmenims“, – rašoma GMP tarnybos pranešime.
 
Lietuvoje iš viso yra apie 1,3 tūkst. registruotų defibriliatorių, iš kurių du trečdaliai pasiekiami darbo valandomis, trečdalis – visą parą. Vadinasi, didesnė dalis aparatų yra rakinamose patalpose. Jei defibriliatoriaus reikia po darbo valandų, jų prieinamumas yra ribotas.
 
GMP tarnyba praneša, jog kas mėnesį Lietuvoje užregistruojama maždaug 15-20 naujų defibriliatorių. Aktyviausiai tinklą pildo paslaugų centrai, mokymosi įstaigos, sveikatos priežiūros centrai. „Daugiausiai automatinių išorinių defibriliatorių (AID) turime Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje. Tačiau šiuo metu aktyviai pradėjo jungtis ir kiti Lietuvos miestai, tokie kaip Jonava, Šiauliai, Raseiniai ir kt.“, – nurodoma pranešime.
 
Ministerijos iniciatyva
 
Prieš kurį laiką Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pasiūlė iniciatyvą, kad organizacijos turėtų įdiegti defibriliatorius ten, kur žmonių srautą sudaro 3 tūkst. asmenų per parą. Taip defibriliatorių tinklas padvigubėtų ir tai suteiktų daugiau galimybių išgelbėti daugiau žmonių.
 
Įvertinus tai, kad Lietuvoje staigiai sustojus širdžiai kasmet miršta apie 3-4 tūkst. žmonių, o 70 proc. tokių atvejų įvyksta liudininkų akivaizdoje, plečiant defibriliatorių tinklą potencialus išgelbėtų gyvybių skaičius galėtų siekti apie 2 tūkst. asmenų per metus.
 
Apie tolesnę iniciatyvos plėtrą GMP tarnyba informacijos neturi, kol kas nevyksta ir techninių sprendimų įgyvendinimas, tačiau jei defibriliatoriai būtų sujungti į bendrą sistemą su GMP tarnybos dispečerinėmis, kaip siūloma, galėtų išaugti ir GMP ekipažų operatyvumas, vykstant į įvykio vietą. Nelaimės liudininkui panaudojus AID, dispečerinė automatiškai gautų signalą, jog reikalinga pagalba, ir išsiųstų ekipažą – taip būtų taupomos brangios minutės.
 
„Pagalbos teikimas pirmosiomis nelaimės minutėmis yra tiesiogiai susijęs su gyvybės išsaugojimu – kuo anksčiau pradedamas gaivinimas, tuo didesnė tikimybė, kad asmuo išgyvens. Todėl išplėstas AID tinklas padidintų aplinkinių galimybes padėti nelaimės ištiktam žmogui ir išsaugoti jo gyvybę“, – akcentuojama pranešime.
 
Reikia daugiau nacionalinės atsakomybės
 
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Saulius Čaplinskas įsitikinęs, kad šioje srityje reikia daugiau nacionalinės atsakomybės. Su juo sutinka ir O.Medzevičius. Galimybė laiku gauti gyvybę gelbstinčią pagalbą neturėtų priklausyti nuo konkrečios savivaldybės finansinių galimybių ar iniciatyvumo.
 
Tačiau centralizuota programa neturėtų reikšti vienodo aparatų skaičiaus išdalijimo visoms savivaldybėms. „Reikia nacionalinio poreikio žemėlapio: vertinti žmonių srautus, atstumus, greitosios medicinos pagalbos atvykimo laiką ir realų aparato prieinamumą pirmosiomis minutėmis. Taip pat turi būti aišku, kas atsako už jo techninę būklę ir kaip informaciją apie artimiausią veikiantį defibriliatorių mato 112 sistema bei gyventojai“, – aiškino S.Čaplinskas.
 
Pasak O.Medzevičiaus, visi defibriliatoriai yra miestų centruose, kur yra darbo vietos. Miegamuosiuose rajonuose jų beveik išvis nėra. „Žmogus, kai prastai jaučiasi, į darbą neina. Todėl, mano nuomone, defibriliatorius turi būti kiekvienoje gyvenamojo daugiabučio laiptinėje, kaip yra Vakarų Europoje“, – teigia jis.
 
Taip pat pašnekovas atkreipia dėmesį, jog kai kurie prekybos centrai defibriliatorius įsirengę kiekvienoje parduotuvėje, o yra prekybos centrų, neturinčių nė vieno defibriliatoriaus.
 
Be to, Lietuvoje nėra įstatymo apibrėžiančio defibriliatorių įrengimą ir naudojimą.
 

„Tiesą pasakius, Europos gaivinimo tarybos jau kokius dešimt metų prašo valstybių reglamentuoti, kiek, kur ir kada kas turi turėti defibriliatorius“, – atkreipia dėmesį Všį „Svarbus žingsnis“ direktorius Oskaras Medzevičius.  

 
Parlamentaras S.Čaplinskas sako, jog verta apsvarstyti reikalavimą, kad tam tikrose vietose defibriliatoriai turėtų būti privalomi. Tačiau tai turėtų būti pagrįsta ne mechaniniu principu, o rizika ir realiu poreikiu. Reikėtų vertinti žmonių srautą, objekto paskirtį, atstumą iki artimiausio defibriliatoriaus ir profesionalios pagalbos atvykimo laiką.
 
Oro uostuose, stotyse, dideliuose sporto objektuose ar prekybos centruose toks reikalavimas būtų lengviau pagrindžiamas. Atokesnėse vietovėse svarbiausiu kriterijumi gali tapti ilgas greitosios medicinos pagalbos atvykimo laikas.
 

„Tikslas nėra kuo daugiau defibriliatorių pažymėti žemėlapyje. Tikslas – kad sustojus žmogaus širdžiai artimiausias veikiantis aparatas ir žmogus, galintis pradėti gaivinimą, būtų pasiekiami per kelias minutes, nuo kurių priklauso gyvybė“, – akcentuoja Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Saulius Čaplinskas.

 
Kad netaptų tik „varnele“
 
S.Čaplinskas mano, kad visuomenės sveikatos biurai galėtų būti svarbūs vietos tinklo koordinatoriai. Jie galėtų vertinti, kur defibriliatorių trūksta, organizuoti gaivinimo mokymus, skleisti informaciją bei kartu su savivaldybe stebėti, ar tinklas atitinka realų poreikį.
 
Svarbiausia, kad defibriliatorius ant sienos netaptų tik „varnele“. Jis turi veikti, būti lengvai pasiekiamas, o žmonės turi žinoti, kur jį rasti ir nebijoti juo naudotis. Todėl aparatų tinklo plėtra ir praktinis visuomenės mokymas turi vykti kartu.
 
O.Medzevičius nemano, kad verslai ir įmonės nusiperka defibriliatorius, pasikabina juos ant sienos tik dėl to, kad galėtų užsidėti „varnelę“.  
 
„Defibriliatorių pardavusi įmonė yra suinteresuota aptarnavimu. Jos atstovai pasižymi, kada baigsis akumuliatorius ar baterija, patys skambina ir pasiūlo pakeisti. Mano nuomone, defibriliatorių gamintojai ir jų atstovai Lietuvoje yra atsakingi šiuo klausimu”, – teigia jis, pridurdamas, kad kiekviena didesnė įmonė taip pat dažniausiai turi ir darbų saugos specialistą, organizuoja ir vidinius pirmosios pagalbos mokymus.  
Anot jo, situacija dabar ir prieš dešimt metų skiriasi šviesmečiais: „Žinau vieną banką, kuris pastaruosius dešimt metų pirmosios pagalbos mokymus organizuoja kasmet. Jo darbuotojai puikiai žino, kuri yra defibriliatorius, ne kartą yra jį išbandę.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!