Esu šeimos gydytoja, todėl šią situaciją matau labai praktiškai – per pacientus, kuriems išrašau siuntimą ir kurie vėliau grįžta sakydami, kad pas reikalingą gydytoją specialistą patekti nepavyko. Eilės sveikatos sistemoje buvo ir bus, o palyginti su dalimi kitų Europos šalių mūsų situacija tikrai nėra pati blogiausia. Tačiau kai kurių specialistų konsultacijų šiandien tenka laukti ilgiau nei anksčiau.
 
Kiek pacientui teks laukti, labai priklauso nuo gyvenamosios vietos ir to, kokio specialisto konsultacijos jam reikia. Net Kaune, kur gydymo įstaigų ir specialistų pasirinkimas didelis, paslaugos, kurias dar neseniai buvo galima gauti per savaitę ar kelias, kai kuriais atvejais tampa pasiekiamos tik po mėnesio ar kelių. Regionuose laukimas eilėje gali būti dar ilgesnis.
 
Problema ne visada ta, kad nėra gydytojo, galinčio pacientą konsultuoti. Specialistas gali būti, tačiau gydymo įstaiga negali suteikti daugiau PSDF lėšomis apmokamų konsultacijų, jeigu tam pagal sudarytą su Valstybine ligonių kasa sutartį numatyto finansavimo nepakanka. Todėl atsiranda situacijų, kai mokamai pas tą patį specialistą toje pačioje gydymo įstaigoje galima patekti greičiau, o norint gauti PSDF apmokamą konsultaciją su siuntimu tenka laukti.
 
Ne kiekvienas gali rinktis mokamą konsultaciją
 
Kai žmogui konsultacijos reikia greitai, jis pradeda ieškoti kitų kelių. Kas gali sau leisti, renkasi mokamą konsultaciją. Kiti ieško laisvų vietų kitame mieste. Turime pacientų, kurie iš Kauno dėl trumpesnės eilės važiuoja konsultuotis net į Klaipėdą.
 
Tačiau ne kiekvienas gali už konsultaciją susimokėti ar važiuoti per Lietuvą ieškodamas trumpesnės eilės. Vyresniems, sunkiau judantiems ar mažesnes pajamas gaunantiems pacientams tokios galimybės gerokai ribotesnės. Jie dažniausiai laukia bendroje eilėje.
 
Jeigu paciento būklė negerėja ar blogėja, jis vėl grįžta pas šeimos gydytoją ir prašo padėti greičiau patekti pas specialistą. Tačiau jei laisvų vietų nėra, šeimos gydytojas neturi galimybės paciento pas specialistą nusiųsti greičiau.
 
Kai laukti darosi sunku, pacientai ieško kitų būdų gauti pagalbą. Kai kurie, ypač blogėjant būklei, kreipiasi į skubiosios pagalbos skyrius. Taip neišspręsta planinės konsultacijos problema gali persikelti į kitas sveikatos sistemos grandis.
 
Vien numatyto finansavimo neužtenka
 
Kalbant apie nuo kitų metų keičiamą paslaugų finansavimo tvarką, Valstybinė ligonių kasa yra minėjusi atliktus modeliavimus, kuriais vertinamas paslaugų poreikis ir planuojamas jų finansavimas. Tačiau man, kaip šeimos gydytojai, svarbiausias klausimas – ar vertinant būsimą paslaugų poreikį atsižvelgiama ne tik į finansavimą, bet ir į tai, kokioje įstaigoje  realiai yra specialistų ir kiek pacientų jie gali priimti.
 
Neužtenka numatyti, kiek konkrečioje savivaldybėje reikia vieno ar kito specialisto konsultacijų ir kuriai gydymo įstaigai skirti joms finansavimą. Praktikoje gali susidaryti situacija, kai viena įstaiga turi paskirtą finansavimą, bet neturi pakankamai gydytojų, o kita turi specialistų ir galėtų priimti daugiau pacientų, tačiau tam neturi pakankamo finansavimo.
 
Todėl modeliuojant paslaugų poreikį svarbu matyti visą vaizdą – kur realiai dirba specialistai, kiek pacientų jie gali priimti ir kokias paslaugų apimtis gydymo įstaigos gali užtikrinti. Jeigu numatoma, kad daugiau paslaugų turės suteikti tam tikros gydymo įstaigos, reikia įvertinti, ar jos tam turi pakankamai specialistų. Finansavimas problemos neišsprendžia, jeigu nėra specialistų, galinčių priimti pacientus.
 
Pacientas renkasi gydytoją, o ne finansavimo modelį
 
Pacientai visada patys aktyviai renkasi. Jie domisi gydytojais ir gydymo įstaigomis, skaito kitų pacientų atsiliepimus, ieško, kur galėtų gauti reikalingą pagalbą. Todėl planuojant paslaugas svarbu matyti ne tik tai, kur nukreipiamas finansavimas, bet ir realų pacientų pasirinkimą bei specialistų pasiskirstymą.
 
Manau, kad planuojant PSDF lėšomis apmokamų paslaugų apimtis reikia susieti tris dalykus: pacientų poreikį, realiai dirbančius specialistus ir gydymo įstaigų galimybes suteikti paslaugas. Jeigu finansavimas ir specialistai atsiduria skirtingose vietose, pacientui nuo to lengviau netampa.
Šeimos gydytojo kabinete sistemos rezultatas galiausiai matomas labai paprastai. Išrašius siuntimą pacientui svarbu ne tai, kuriai įstaigai ir kiek lėšų numatyta. Jam svarbu, kada jis realiai galės patekti pas reikalingą gydytoją.
 
Todėl prieš įgyvendinant pokyčius norėtųsi platesnio jų poveikio vertinimo ir diskusijos su medikų bendruomene. Galutinis kriterijus turėtų būti labai paprastas – ar pacientas realiai gauna reikalingą paslaugą tada, kai jos reikia.