Pažymėtas takas dar nereiškia prieinamumo
 

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė pastebi, kad kartais net galimybė pamatyti jūrą tampa iššūkiu. O Lietuvos paraplegikų asociacijos valdybos narė, Monciškėse esančio Landšafto terapijos ir rekreacijos centro administratorė Rasa Ostrauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad nors situacija pamažu gerėja, patogiai ilsėtis prie jūros žmonės su negalia vis dar gali vos keliose vietose.

 
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė Lietuvos pajūrį vertina gana kritiškai. Pasak jos, viena ryškiausių problemų Palangoje – galimybė savarankiškai pasiekti vietas, iš kurių atsiveria jūros vaizdas. „Kodėl žmonės atvažiuoja į Palangą? Dėl jūros, dėl oro, dėl to, kad pamatytų tą jūrą, ne tik išgirstų jos ošimą“, – svarsto pašnekovė.
 
Vis dėlto norint užvažiuoti ant Palangos tilto vežimėliu, dažniausiai prireikia kito žmogaus pagalbos. Pasak G.Žemaitaitytės-Buinevičės, tilto nuolydis toks status, kad net elektrinės pagalbinės priemonės ne visada padeda jį įveikti savarankiškai.
 
Kita vieta, kurioje galima bent iš tolo pasigrožėti jūra, yra Meilės alėjos gale. Čia įrengtas ir žmonėms su negalia skirtu ženklu pažymėtas takas, tačiau jis taip pat kelia sunkumų. Takas gana status, neretai užneštas smėliu, o jo plotis neleidžia patogiai apsisukti, jeigu toliau važiuoti nepavyksta. „Kam pažymėti ženklu taką, kuris praktiškai yra netinkamas žmonėms, juo negalima naudotis? Tarsi daryta dėl paukščiuko“, – kritikuoja pašnekovė.
 
Panašių problemų ji pastebi ir Klaipėdoje. Pernai kartu su kitais vežimėliais judančiais žmonėmis nusprendusi išbandyti viešai skelbtas prieinamas pajūrio vietas, pašnekovė liko nusivylusi. Nors takai įrengti, kai kur jie neatlieka savo funkcijos: pasitaiko aukščio skirtumų, slenksčių, vietų, kuriose vežimėlių ratai klimpsta.
 
Kaip geresnį pavyzdį G.Žemaitaitytė-Buinevičė mini Liepoją Latvijoje. Ten paplūdimyje įrengtas platus medinis takas, kuriuo patogu judėti ne tik vežimėliais, bet ir žmonėms su vaikštynėmis ar šeimoms su vaikų vežimėliais. Prie pat paplūdimio yra ir žmonėms su negalia pritaikytų tualetų, o greta esantys parko takai taip pat pritaikyti.
 
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad svarbu ne vien nutiesti taką, bet ir pasirūpinti, jog juo būtų galima naudotis. Jos teigimu, Lietuvoje dažnai trūksta platesnio požiūrio į žmogaus kelią nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki pat jūros.
 
Mončiškės – viena iš nedaugelio išimčių
 
R.Ostrauskienė su vyru, abu judantys vežimėliais, Mončiškėse dirba jau 25 metus. Čia veikia Lietuvos paraplegikų asociacijos Landšafto terapijos ir rekreacijos centras, kuriame organizuojamas žmonių su negalia poilsis, stovyklos ir mokymai.
 
Pašnekovė sako, kad Lietuvos pajūryje vietų, kuriose vežimėliu būtų galima judėti savarankiškai, vis dar labai mažai. „Praktiškai viena vieta pas mus ir yra, nes dauguma jų nepritaikytos arba kalvotos. Jeigu yra takelių kopose, tai jie statūs“, – pasakoja ji.
 
Mončiškėse įrengta prieiga prie paplūdimio ir aikštelė ant kopos, į kurią galima užvažiuoti savarankiškai. Vis dėlto galimybės priklauso nuo sezono – rudenį mediniai takai prie vandens nuimami, o žiemą judėti pajūryje tampa dar sunkiau.
 

Monciškėse esančio Landšafto terapijos ir rekreacijos centro administratorė Rasa Ostrauskienė norėtų, kad patogesnių prieigų prie jūros būtų ne vienoje vietoje. „Būna vietų, kur galiu pakilti ant kopos ir viskas. Tu toliau nepavažiuosi, neprieisi“, – apie pajūrio takų ribotumą sako ji.

 
Žiemą kliūčių dar daugiau
 
Šaltuoju metų laiku prieinamumo problemos dar labiau išryškėja. G.Žemaitaitytė-Buinevičė atkreipia dėmesį, kad sniegas, ledas ir nenuvalyti takai gali visiškai apriboti galimybę judėti pajūryje.
 
„Jeigu jau šiltuoju metų laiku mes tiek visokių situacijų turime, aš jau nekalbu apie tai, kokia situacija būna, kai ateina žiema ir takai būna nenuvalyti, slidūs“, – pasakoja ji.
 
Pašnekovė mini ir Klaipėdos molą: vasarą jo prieigos užnešamos smėliu, o žiemą gali būti nenuvalytos. Tokios kliūtys, kurias vaikštantis žmogus lengvai įveikia, vežimėliu judančiam žmogui gali tapti neįveikiamos.
 
R.Ostrauskienė sako, kad žiemą su vyru kartais tenka apskritai atsisakyti išvykų arba iš anksto ieškoti vietų, kuriose būtų įmanoma judėti. „Mes pasirenkame arba nevažiuoti, arba pravažiuoji su mašina, pasižiūri, kur įmanoma, ir ten eini“, – pasakoja ji.
 
Savivaldybė žada gerinti sąlygas
 
Palangos miesto savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus vyriausioji specialistė, asmenų su negalia reikalų koordinatorė Kristina Baltutienė teigia, kad mieste nuosekliai plėtojama ir atnaujinama paplūdimių infrastruktūra.
 
Pasak jos, žmonėms su judėjimo negalia pritaikytos prieigos ir mediniai takai įrengti keliose vietose: ties Birutės parku, netoli poilsio namų „Palangos Žuvėdra“, ties Lino taku, Monciškių paplūdimyje, taip pat Šventojoje, Jūros gatvės prieigose ir Vilties take.
 
Ties Lino taku įrengtas specialus plastikinis takas, vedantis iki pat jūros. Savivaldybės atstovė pabrėžia, kad vertinant prieinamumą svarbu atsižvelgti į visą žmogaus kelią – nuo atvykimo į paplūdimio teritoriją ir automobilių stovėjimo vietos iki galimybės saugiai pasiekti vandens pakrantę.
 
Vis dėlto ne visa infrastruktūra gali būti naudojama ištisus metus. Mediniai takai ir kiti elementai prižiūrimi bei remontuojami atsižvelgiant į jų būklę, oro sąlygas ir aplinkos poveikį. „Pavyzdžiui, plastikinis takas ties Lino taku, esant dideliam bangavimui ar stiprioms audroms, yra nuimamas siekiant apsaugoti jį nuo jūros poveikio. Oro sąlygoms pagerėjus, jis vėl įrengiamas“, – sako K.Baltutienė.
 
Pasak koordinatorės, savivaldybė taip pat atsižvelgia į žmonių su negalia ir jiems atstovaujančių organizacijų pastabas. Palangoje veikianti Asmenų su negalia gerovės taryba rengia išvažiuojamuosius posėdžius, kurių metu vertinamas viešųjų erdvių ir paplūdimių prieinamumas.
 
„Šiemet rugpjūtį Gerovės taryba surengė išvažiuojamąjį posėdį Šventojoje, kurio metu buvo vertinamos paplūdimio prieigos, takų nuolydžiai, judėjimo galimybės žmonėms, naudojantiems vežimėlius, ir kita infrastruktūra“, – nurodė savivaldybės atstovė ir pridūrė, kad atsižvelgus į išsakytas pastabas buvo pakeistas pėsčiųjų tako nuolydis, todėl paplūdimį tapo lengviau pasiekti savarankiškai.
 
G.Žemaitaitytė-Buinevičė mano, kad sprendimų, kaip pagerinti pajūrio prieinamumą, tikrai galima rasti. Pavyzdžiui, jos nuomone, prie Palangos tilto būtų galima įrengti medinį taką iki kopos viršuje esančios aikštelės, o Meilės alėjos gale esantį taką padaryti platesnį, ilgesnį ir ne tokį statų.
Pašnekovė pabrėžia, kad prieinamesnė aplinka reikalinga ne vien žmonėms su negalia.
 
„Kaip mes gebame pasirūpinti silpniausiu žmogumi, taip parodome visuomenės brandą. Juk to gali prireikti bet kuriame gyvenimo etape, pavyzdžiui, patyrus laikiną traumą. Kodėl mama kūdikio vežimėlį turėtų stumti į aukštą kalną, jeigu jis galėtų būti padarytas daug patogesnis?“ – klausia ji.
 
R.Ostrauskienė taip pat norėtų, kad pajūryje atsirastų daugiau vietų, kuriose vežimėliais judantys žmonės galėtų ne tik užvažiuoti ant kopos ir pažvelgti į jūrą, bet ir patogiai pasiekti pakrantę.
 
Kol kas galimybė savarankiškai mėgautis pajūriu daugeliui vis dar priklauso nuo konkrečios vietos, metų laiko ir to, ar šalia yra galintis padėti žmogus.



Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: