- Neretai girdime, kad nėra buvusių policininkų, nėra buvusių ugniagesių, o kaip yra su gydytojais? Ar išėjimas į pensiją reiškia, jog pavyksta visai atsiriboti?
 
- Tikrai ne, širdyje visuomet buvau ir liksiu gydytoja. Tas jau įaugę į kraują.
Išėjusi iš darbo, pirmąsias dvi savaites džiaugiausi, kad galiu rytais ilgiau pamiegoti, nes labai mėgstu, kai nereikia anksti keltis. Bet dabar jau galiu prisipažinti, kad turiu truputį per daug laisvo laiko, ir tai atrodo keista. Turbūt aš dar nesusitupėjau pensininkės pareigose. (Juokiasi.)
Būna, kad ir liūdnumas pagauna. Bet tokiais momentais save auklėju ir sakau: moterie, taigi niekas tavęs nevijo iš darbo, išėjai pati,  ko čia dabar nukabinusi nosį.
Prie pasikeitusio gyvenimo ritmo reikia priprasti, tačiau moku save suimti į rankas. Mėgstu keliauti, bendrauti su žmonėmis, skaityti knygas. Dabar tam yra užtektinai laiko.
 
- Sakote, kad niekas iš darbo nevarė, sprendimą priėmėte pati. Kaip atėjo pajautimas, jog reikia atsisveikinti?
 
- Turbūt aiškaus atsakymo neturiu, bet tikrai visiems garbaus amžiaus medikams šito linkėčiau. Buvau suplanavusi išeiti rugpjūčio mėnesį, bet atsisveikinau anksčiau. Gegužės mėnesį atostogavau, buvau išvykusi į Turkiją pasilepinti saule. Gegužės 16 diena paminėjau 72-ąjį gimtadienį, o po atostogų grįžau į darbą ir nuėjusi pas direktorę pasakiau, kad viskas – išeinu.
Negaliu atsakyti, kodėl būtent tada man ta mintis atėjo, bet vidinis balsas pasakė stop. Nereikia pamiršti, kad jau ir taip esu dešimt metų pensijoje ir vis dar dirbau.
 
- Visgi daugelis mažųjų pacientų, jų tėvų neįsivaizduoja įstaigos be jūsų, tad ir ši žinia, manau, daugeliui buvo netikėta...
 
- Pamenu, šventėme mano išleistuves, ir grįžusi namo perskaičiau per šimtą jautrių žinučių su palinkėjimais. Visą vakarą skaičiau ir verkiau. Vieni tėveliai pasakė, kad jų vaikas, sužinojęs, jog išeinu, nusprendė, kad tokiu atveju jis niekuomet daugiau nesirgs. Džiaugčiausi, jeigu taip ir būtų.
 
- Teko girdėti, kad rasdavote priėjimą net prie pačių bailiausių pacientų, o vaikams apsilankymas pas jus tapdavo tarsi mažu nuotykiu.
- Svarbiausia mokėti pajuokauti, pakalbinti, paklausti kad ir paprastų dalykų. Būdavo, duodu vaikui fonendoskopo galvutę, kad save paklausytų, mane.
Anksčiau į sąsiuvinį netgi užsirašinėdavau vaikų pasakytas mintis. Jie tikrai mokėdavo pralinksminti. Kartą vieno paklausėme, kuo jis bus užaugęs, gal gydytojas? O jis atsakė: „ne, aš būsiu normalus žmogus“. Ilgai su sesele besijuokdamos galvojome, kodėl gi tas gydytojo darbas jam ne visai normalus atrodo. (Juokiasi.)
Na, o su vyresniais vaikais, paaugliukais, kartais ir pagudrauti mėgdavau. Klausdavau, ar rūkai? Žinoma, atsakydavo, kad ne. Tuomet tarsteldavau, jog nuo pirštų jaučiu rūkalų kvapą. Kurie iš tikrųjų rūkydavo, dažnai išsiduodavo, sakydavo, kad draugo cigaretę palaikė.
Visuomet norėdavau, kad vyresnieji pacientai būtų su manimi atviri. Kartais ateina, sako, kad blogai jaučiasi, kosti, skauda, tačiau temperatūros nėra, o ir apžiūrėjusi jokių ligos simptomų neatrandu. Žinau, jog tiesiog nori kokią dieną pailsėti nuo mokslų, gal kartais pervargę. Tad geriau sakyti kaip yra, tada ką nors sugalvosime, negu kad meluoti – kad nereikėtų visur siuntinėti ir ieškoti nebūtų ligų.
Vaikai man dovanodavo piešinių. Esu juos susegusi į segtuvą ir parsinešusi namo.
 
- Ar tiesa, kad vaikų gydytoja svajojote būti nuo mažens ir jokio kito varianto net nesvarstėte?
 
- Taip, nuo darželio laikų norėjau gydyti vaikus. Mano mama dirbo fabrike, tiekimo skyriuje, ir tuomet gamyklose būdavo vadinamieji medicinos punktai. Parveždavo medicinos punktui priemones, tad mama man iš ten parūpino tikrą švirkštą, mano lėlės būdavo prileistos vandens, subadytos.
Praėjo tiek metų, bet nė minutės nepasigailėjau dėl savo pasirinkimo. Rinkčiausi viską pakartoti. Mane žavėdavo vaikų nuoširdumas, jie tiesiog viską sakydavo taip, kaip yra.
 
- Mediko darbe, be abejonės, reikia ir fizinės, ir emocinės ištvermės, juk krūviai dideli. Kur semdavotės jėgų?
 
- Man laiko apžiūrai neužtekdavo, tik pastabas sąsiuvinyje pasižymėdavau, o po darbo jau viską į korteles surašydavau. Nebuvo ko skubėti namo, vaikai užauginti. Tiesiog man norėdavosi per apžiūrą pažiūrėti ir į akis, ir kontaktą užmegzti, o ne tik nuo popierių galvos nepakelti.
Man atrodo, aš tiesiog labai mėgau savo darbą. Nesinori sakyti to skambaus žodžio „mylėjau“, bet man visą laiką mano darbas patiko. Visada sakysiu, kad jeigu tu teisingai pasirinksi profesiją, tikrai kasdien į darbą eisi kaip į šventę. Ir dabar anūkams kartoju, jog atidžiai rinktųsi, kuo nori būti, kur mokytis, kad eitų būtent ten, kur šaukia širdis.
 
- Ar bėgant metams labai pasikeitė tėvų požiūris į vaikų sveikatą, jų auginimą? Kaip keitėsi pasitikėjimas pačiu gydytoju?
 
- Smagu, kad daugelis pacientų gydytojais visgi pasitiki. Tą jaučiu ir dabar. Nors jau esu išėjusi į pensiją, tėveliai vis dar susisiekia paprašyti patarimo, pasikonsultuoti.
Bet žinoma, bėgant laikui pasikeitė daug kas, atsivėrė neribotos technologijų galimybės. Pacientai ieško atsakymų internete, konsultuojasi su dirbtiniu intelektu dėl tyrimų ir kartais aklai tiki pateiktais atsakymais. Turėjau atvejį, kai vaikui buvo pūlinga angina. Jos nesupainiosi su niekuo, bet vis tiek nusiunčiau pasidaryti tyrimą. Su atsakymais sugrįžusi mama mane pagyrė, kad teisingai nustačiau diagnozę, nes būtent tokią ją nurodė ir dirbtinis intelektas.
 
- Išėjote sukaupusi išties didelį patirčių bagažą, o kai kurie jaunieji medikai galbūt dar tik pravers duris ir pradės savo kelią. Ko jiems palinkėtumėte?
- Pirmiausia – natūralumo, nuoširdumo ir daugiau draugauti, bendrauti su tikrais žmonėmis, o ne su dirbtiniu intelektu. Taip pat niekuomet nepamiršti, ką reiškia žmogiškumas.

---

 
Trumpa dosjė

Tatjana Kulbokienė didžiąją savo gyvenimo ir karjeros paskyrė Kalvarijos savivaldybės vaikų sveikatos priežiūrai. Gydytoja net 46 metus dirbo Kalvarijos pirminės sveikatos priežiūros centre (dabar – Kalvarijos savivaldybės sveikatos centras).
Už ilgametį, pasiaukojantį darbą ir nuopelnus medicinai 2025 m. pavasarį T.Kulbokienė buvo įvertinta Nusipelniusio Lietuvos gydytojo apdovanojimu.
Gydytoja yra žinoma ir Kalvarijos krašto visuomeniniame bei politiniame gyvenime – 2015 m. ji dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose su Liberalų sąjūdžio sąrašu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!