Telefonu atsiliepusi Vaiva Mainelytė vaikštinėjo prie Lukiškių aikštės fontano. Diena buvo saulėta, aktorė skubėjo, tačiau žodžiai netruko nuvesti gerokai toliau nei iš pradžių planuotas trumpas pokalbis.
 
Paklausta, ar liko temų, kurių per ilgą karjerą dar neaptarė, ji nusijuokė: „Visos dainos jau išdainuotos, visos temos per gyvenimą paliestos.“ Vis dėlto viena tema šiandien jai ypač svarbi – darbas.
 
„Labai džiaugiuosi, kad vaidinu teatre, turiu porą spektaklių. Tai yra motyvacija viskam. Kiekvienas žmogus, kuris išpildė savo svajonę ir dirbo ar kūrė toje terpėje, kuri jam patinka, yra tikrai laimingas. Nepaisant amžiaus, visada norisi tęsti ir nesustoti“, – kalbėjo aktorė.
 
Jėgų suteikia ir šunytė
 
Savaitė V.Mainelytei buvo intensyvi: trys „Velnio nuotakos“ spektakliai, o po jų – du „Fermentacijos“ vakarai.
 
„Nuovargis baisus, tarp mūsų mergaičių kalbant, bet kažkaip atsiranda jėgų. Mano šunytė Kora padeda – išveda pasivaikščioti, pakvėpuoju grynu oru ir einu į spektaklį“, – pasakojo ji.
Geras vaidmuo, anot aktorės, ne tik išsekina, bet ir pripildo: „Per vaidmenį įsikrauni, ypač jeigu iš tikrųjų palieti tas žiūrovo stygas, kurios jam rūpi.“
 
Žiūrovai vis paklausia, kada teatre vėl išvys geros klasikos. Jos pasiilgusi ir pati aktorė, nors į jaunų kūrėjų paieškas žvelgia tolerantiškai.
 
„Su kai kuo labai nesutinku. Bet tai mano asmeninė nuomonė – netrukdau jiems kopti į kalną. O ten bus matyti“, – sakė pašnekovė.
 
Tačiau tolerancija nereiškia, kad ji sutinka su kiekvienu pasiūlymu. Lėkštų komedijų ir vaidmenų, kuriuose savęs nemato, V.Mainelytė atsisako.
 
„Epizodą studentui suvaidinčiau iš tolerancijos, norėdama padėti jaunam menininkui. Bet jeigu profesionaliai kviečiate mane epizodui – kažkokiai kaimynei su skara, – atleiskite, savęs tokiame vaidmenyje nematau“, – atviravo ji.
 
Tai, pabrėžė aktorė, nėra puikybė: „Svarbu atstovėti už savo esybę. Aš turiu gražią kūrybinę kraitę – kine, teatre ir televizijoje. Nenoriu nuvilti žiūrovo, kuris dar gyvas, matė mane aktyviai kuriančią.“
 
„Ir gimimas, ir mirtis – ant vienos linijos“
 
Naujausia V.Mainelytės patirtis – kartu su Juozu Budraičiu įgarsintas virtualios realybės kūrinys „Atsisveikinimas“. Ji prabilo demencija sergančios pianistės Idos, o J.Budraitis – jos vyro Danieliaus balsu.
 
„Tai graudu, bet neišvengiama. Ir gimimas, ir mirtis yra ant vienos linijos. Žmonės gyvena daugybę metų, tada vienam atsitinka demencija, kitą užklumpa liga, o visą gyvenimą juos jungęs ryšys išlieka“, – svarstė aktorė.
Premjeros vakarą pravirko ne ji viena. Dukra Dovilė vaikščiojo su dėžute nosinių, o V.Mainelytės artimieji salę paliko susijaudinę.
 
Anūkas Kristijonas pasirinko anglišką kūrinio versiją, todėl nesuprato, kodėl mama braukia ašaras.
 
J.Budraitis V.Mainelytei – ne vien šio projekto partneris. „Jis yra mano pirmasis partneris kine. Šitiek filmų kartu suvaidinta nuo pat jaunystės. Filmavomės, keliavome, buvome buityje – visa tai labai suartina“, – sakė ji.
 
Ryšį su artimais ekrano partneriais aktorė lygino su brolių ir seserų santykiu. Išlieka ne tik vaidmenys, bet ir domėjimasis, kaip kitam sekasi. Daugelio kolegų jau nebėra, todėl vardyti jų V.Mainelytė nenorėjo: „Labai liūdna – labai daug jų išėjo.“



Sujaudino meilės gestas
 
Ypač aktorei įstrigo „Atsisveikinimo“ scena, kurioje Idai pasirodo, kad virtuvėje yra nepažįstamas vyras. Danielius iš pradžių mėgina ją įtikinti, kad ten nieko nėra. Pajutęs žmonos baimę, jis pakeičia toną, atsisuka į tuščią erdvę ir paprašo tariamo svečio išeiti.
 
„Jis apsimeta patikėjęs, kad ten kažkas yra. Dėl jos taip padaro. Tai labai mylintis žmogus“, – kalbėjo V.Mainelytė.
 
Virtuali realybė jai priminė anksčiau patirtą kelionę po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pasaulį: žiūrovas čia nebestebi iš šalies, o pats atsiduria kūrinio viduje.
 
„Įsivaizduoju, kad tai yra tokia psichoterapija, kad niekas negali suteikti tokio lygio užsimiršimo“, – sakė aktorė. Jos manymu, tokia patirtis galėtų suteikti ramybės ir sunkiai sergančiam, gyvenimo pabaigą pasitinkančiam žmogui, nors pabrėžė, kad tai tik asmeninė jos nuomonė.
 
„Nenuobodžiauju – jau seniai“
 
Atjautą, pasakojo V.Mainelytė, jai išugdė šeima. Būdama vyriausia iš vaikų ji nuo mažens stengėsi padėti mamai, vėliau jautė pareigą pasirūpinti senstančiais tėvais.
 
„Jie mane sutvėrė, užaugino, išauklėjo atjautą. Niekada nebuvau abejinga“, – sakė ji.
 
O kaip atrodo diena, kai nereikia skubėti į teatrą? „Įvairiai – visada pritrūksta laiko. Lieka kas nors nesutvarkyta, neperskaityta, kam nors nepaskambinta, su kuo nors nesusitikta“, – vardijo aktorė.
 
Kartais pietų užsuka Dailės akademijoje studijuojantis anūkas. Jei lieka laisvas vakaras, V.Mainelytė renkasi filmą, melodramą ar gerą televizijos laidą, tik vengia smurto: „Visada ieškau to, kas arčiau mano dūšios.“
 
„Turint keturis anūkus, patikėkite, nėra kada nuobodžiauti. Tai vienas, tai kitas paskambina. Jie manimi rūpinasi. Kokią meilę ir rūpestį į juos sudėjau, kai augo, dabar viskas sugrįžo su kaupu“, – džiaugėsi ji.
 
Pokalbio pabaigoje aktorė prisiminė savo tėvus ir močiutę, padėjusius auginti dukrą Dovilę, perdavusius jai aukštaitiškas pasakas ir dainas.
 
„Reikia labai mylėti. Reikia mylėti žmones ir atleisti. Tas, kuris atrodo baisiai piktas, dažnai yra nelaimingas. Jeigu kas nors kalba tikrai įžeidžiu tonu, aš pasakau: man jūsų labai gaila“, – atsisveikindama sakė ji.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!