Paaiškinsiu viename leidiny rastąja citata: „Jei gerai nemokate vokiečių kalbos, reikės septynių angliškų ir penkių rusiškų žodžių, kad suvoktumėte, jog „schadenfreude“ yra džiūgaujantis pasitenkinimas dėl kitų nelaimės“. Smagiai parašė. Ir šiek tiek paaiškino. Supratę tai, turėtume galimybę ir toliau veltis į lingvistinius niuansus. Bet ne toks yra mūsų tikslas: šiandien kalbame apie piktdžiugą, kuri, pasirodo, nuo „schadenfreude“ vis dėlto skiriasi. Kuo?
 
Pirmiausia tuo, kad „schadenfreude“ mokslininkai suvokia kaip spontanišką ir nevalingą jausmą, kylanti net tada, kai nenorite blogo kitam. O štai piktdžiuga tikrai susijusi su priešiškumu, pavydu ar noru pažeminti. „Schanenfreude“ – psichologinis terminas. O „piktdžiuga“ – vertinimo žodis, jau iš anksto sakantis: „tai yra blogai“. Jausmai panašūs, bet tikrai netapatūs. Klausimas kitas: ar turėtume juos vieną nuo kito skirti?
 
Dabar atsiprašysiu jaunosios kartos skaitytojų: tų, kurie blogaisiais laikais dar nebuvo gimę ir todėl nežino mūsų animacinės vaikystės herojės Šapokliak. Kuomet pagalvoji apie džiaugsmą kitų nelaimėmis („schadenfreude“), jos vardas pirmiausia galvon ir šauna. Ši blogiukė smaginosi, kai kitiems nesisekė. Bet emocijos dažniau buvo žaismingos nei žiaurios. Šapokliak nekentė kitų animacinio filmo herojų, tačiau tai kilo ne iš asmeninės neapykantos, o iš situacijų. Ir tai tikrai nebuvo piktdžiuga. Dar sykį: lietuviškoji piktdžiuga turi aiškiai neigiamą ir visuomenėje morališkai smerkiamą atspalvį. Štai jie, tikrieji piktdžiugos lobiai, nusėdę mūsų tautosakoje: „Kas kitam duobę kasa, pats į ją įkrenta“. Arba: „Negalima džiaugtis svetima nelaime“.
 
Dabar vėl veidu į „schadenfreude“ atsisukim ir jau paminėtą skirtumą tarp lietuviško bei vokiško termino patvirtinkim. „Schadenfreude“ aplanko, kai suvokiame, jog patyrėme kito žmogaus nelaimę, o ne aktyviai patys ją sukėlėme. Taip pat kuomet blogi žmonės gauna tai, ko yra nusipelnę. (Čia į mūsų  diskusiją viesulu įsiveržia dar vienas žodis – „karma“. Bet šiandien – vėl ne apie ją).
 
Lendame į „schadenfreude“ (bet ne į piktdžiugą!) dar giliau. Ramiai pagalvokite, kodėl esate laimingi, kai jus supa žmonės, turintys mažiau už jus? Jų automobilis prastesnis, vaikai mokosi mažiau prestižinėje mokykloje, o ir žmona jūsų gražesnė. Ir jūs nevalingai tuo džiaugiatės. Kodėl nuotaika pagerėja tuomet, kai jums nepatinkantis pilietis bankrutuoja, patiria nesėkmių ar net miršta? Mokslas tai jau išanalizavo – belieka perduoti santrauką.
 
Taip pirmiausia elgiamės dėl žemos savivertės. Pamiršę, kad džiaugsmas dėl kito bėdų yra trumpalaikis. Nes svetimų piliečių problemų regėjimas jūsų problemų nepanaikina. Dar yra gerai pažįstamas palengvėjimo jausmas: apie kito nelaimę ar nesėkmę išgirdę, džiaugiamės, kad TAI nutiko jiems, o ne mums. Ir dar yra pavydas: „Jei blogai man, tebūnie blogai ir jiems.“ Yra keršto bei karmos troškimas: „Turi gauti tai, ko ir nusipelnė.“ Galiausiai, „schadenfreude“ jūsų smegenyse gimdo teisingumo jausmas. (Jei manote, kad kokios nors garsenybės sėkmė buvo nepelnyta.) Štai kokį nuodėmių rinkinuką su savimi kasdien nešiojamės!
 
Nekart aprašyta situacija. Laidotuvės. Ir toli, į patį kampą nugrūstas džiaugsmas: šiandien dar ne tu laidojamas! Po to išspausi netikrą ašarą, per gedulingus pietus pasakysi ne nuoširdžią, o tokią, kuri visiems patiktų, kalbą ir sveikas gyvas grįši namo. Taip mūsuose susirangęs ir gyvuoja „schadefreude“ kirminas. Nes nepastebėtai pasikeitė pasaulyje moralinės nuostatos. Nes esame tokie, kokie esame. Ir galvą nukirsk, bet neatmenu, kas yra taip pasakęs: „Tas, kuris abejingas kito bėdai, yra arba kvailys, arba niekšas. Bet dažniausia – abu.“
 
Pabandę ieškoti tokio nelabai gražaus mūsų elgesio priežasčių, susiduriam su pirmąją staigmena: pasirodo, kad ne vakar ir ne užvakar tokiais nejautriais blogiečiais tapome. Šitoji socialinė konkurencija radosi dar pirmykštėse bendruomenėse. Ten, kur resursai būdavo riboti. Ir kur išgyvendavo tik tie, kurie buvo pranašesni.
 
Antroji svarbi (taip pat iš senų laikų atėjusi) priežastis – socialinė lygiava. (Kito piliečio pasiekimai slepia pavojų mūsų statusui.) Trečia: kultūrinis veiksnys, verčiantis neparodyti tikrųjų emocijų. Ir dėmesio! Dar vienas naujas terminas – „freudenfreude“ (Pabaigoje – būtinai bus ir apie jį. Kaip apie itin svarbų!)
 
Bet grįžkime prie „schadenfreude“ (kurį, tikiu, ir toliau vadinsite nelabai teisingai, bet prasmingai – „piktdžiuga“). Jums gi į galvą neatėjo paklausti, kodėl toji piktdžiuga visuomenėje plečiasi taip grėsmingai, kaip kažkada virš mūsų plėtėsi ozono skylė? Ozono skylė kartais pavojingai prasiplečia dėl poliarinių sūkurių Antarktidoje, kartais – dėl saulės aktyvumo ar ugnikalnių. T. y. dėl nuo mūsų nepriklausančių veiksnių. Su „schadenfreude“ kitaip: esu veik įsitikinęs, kad procesą į blogąją pusę lenkia... socialiniai tinklai. Patys žinote: juose – nė lašelio empatijos, išskyrus įrašus ir nuotraukas apie šuniukus ar kačiukus. Piktdžiuga tuose tinkluose kaip lava iš veikiančio ugnikalnio verčiasi. Ir jokios sukultūrėjusios „schadenfreude“ nė su padidinamuoju stiklu neįžiūrėsi.
 
Ar yra vaistas? Psichologai siūlo: girdi, bandykite savo smegenis atpratinti nuo moralinio nuosmukio. Bet tai – tik tuščia frazė. Katalikų bažnyčia kalba konkrečiau: ji bando tiksliau nurodyti piktdžiugos priežastį ir pirštu beda į pirmąją iš septynių didžiųjų nuodėmių – puikybę. Nepamiršdama pridurti, kad iš puikybės kyla ir kitos didžiosios nuodėmės. Kas teisesnis – spręsti jums.
 
O kadangi rašinio pabaiga jau čia pat, jūsų teismui dar vienas neaptartas niuansas. Mokslininkai teigia, kad yra tokia „schanenfreude“ (jei norite – tokia piktdžiuga), kuri visiškai pateisinama. Tai – vargšų ir neturtingųjų (o gal dėl mokesčių už šilumą nuskurdusiųjų?) reakcija į valdžios pareigūnų ar turtingų piliečių nesėkmes. Girdi, jei tomis nesėkmėmis vakare pasidžiaugsim, miegosim ramiau. Ar tikrai?
Liko nepakalbėta apie du dalykus. Pirmoji tema – itin plati, todėl tikrai ateity prie jos teks grįžti. Pasirodo, seniai nustatyta, kad konkurenciją darbo vietoje „schanenfreude“ taip pat didina.
 
Antroji nepaliestoji tema – dar vienas analogiškos kilmės („beveik vokiškas“) žodis „freudenfreude“. Lietuviškas jo atitikmuo – džiaugsmas dėl kito laimės. Šitokio džiaugsmo mūsuose žiauriai trūksta, o lietuviško termino taip pat nėra.
 
O kai laimi „Žalgiris“, tai kas laimi: Kauno komanda ar mes visi?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!