Paruošė specialią medžiagą
 
Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) pristatė naują informacinę medžiagą mokykloms ir tėvams apie didelį mokymosi potencialą (DMP) turinčius vaikus. Tokių mokinių dalis, anot NŠA, gali svyruoti nuo 1 iki 20 procentų, priklausomai nuo taikomų atpažinimo kriterijų. Tai vaikai, kurie greičiau mokosi, yra itin smalsūs, kūrybiški, geba mąstyti kitaip. Tačiau – ir tai svarbiausia – ne visi jie mokosi vien dešimtukais.
 
„DMP turinčių mokinių atpažinimas ir ugdymas nėra vienkartinis sprendimas ar pavienė iniciatyva – tai nuoseklus procesas, kuriam reikalingas visos mokyklos bendruomenės įsitraukimas ir aiški sistema“, – sako NŠA Ugdymo turinio skyriaus patarėja Aušra Jonkutė. Agentūra pabrėžia: šiems vaikams gali prireikti pagalbos ne mažiau nei tiems, kurie turi mokymosi sunkumų. Jie susiduria su nuoboduliu, motyvacijos stoka, nerimu, socialiniais iššūkiais.
 
Išsiskiria įžvalga
 

Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros vyr. lektorė, psichologė dr. Jurga Misiūnienė sako, kad gabus vaikas visų pirma stebina logika: „Nuo pat mažens gabus vaikas daro įžvalgas. Jis stebina suaugusiuosius loginiu pastebėjimu – dažnai net pavadiname: o koks čia senelis kalba, koks išminčius.“

V.Zaveckaitės nuotr.
 
Kitas požymis – nuolatiniai „kodėl?“ klausimai. „Vaikai yra smalsūs, bet gabus vaikas klausinėja apie priežastį ir pasekmę – ir tiesiog neduoda pailsėti. Kiekviename žingsnyje – kodėl? O kaip čia yra? Jis domisi dalykais, kurie pagal amžių visiškai nebūdingi – ir tai stebina suaugusius“, – aiškina dr. J.Misiūnienė.
 
Dar vienas požymis – ankstyvas savarankiškas mokymasis. „Tėvai dažnai sako: aš jo nemokiau, jis pats išmoko skaityti ar skaičiuoti. Tiesiog kažkur pamatė raides, skaičius, pradėjo klausinėti – ir viskas, išmoko. Jeigu vaiką tikslingai mokai, išmokti gali bet kuris. O kai jis pats, be akivaizdžios pagalbos, tarsi savaime – tai jau signalas.“
 
Linkę konfliktuoti
 
Vis dėlto aukšti gabumai savaime nereiškia gerų akademinių rezultatų. Tą patvirtina ir dr. J.Misiūnienė. „Gabumai ir pažymiai ne visada eina kartu. Būna įvairių atvejų, kai gabūs vaikai ne tik kad nesimoko dešimtukais, bet ir turi didelių spragų. Būna net kritinių atvejų, kai jie nebaigia mokyklos dėl skolų“, – sako lektorė.
 
Kodėl taip nutinka? Anot psichologės, mokykloje gabus vaikas dažnai nuobodžiauja ir jaučiasi paliktas likimo valiai: „Tuomet jis gali pradėti „linksmintis“: trukdyti, erzinti, įrodinėti mokytojui, kad jis yra teisus.“
 
Panašūs konfliktai kyla ir namuose. „Kai tėvai sako „darai šitaip, ir taškas“, gabus vaikas klausia „kodėl?“. Kadangi turi stiprų loginį mąstymą, jis gali lenkti tėvus ir taip sudėlioti priežasties-pasekmės grandinėlę, kad jums šokoladas taps daržove ir tai bus sveika valgyti“, – šypsosi dr. J.Misiūnienė.
 
„Kai suaugusieji nebesusitvarko, jie eina ne į bendradarbiavimą, ne į dialogą, o į kovą su vaiku: supyksta, baudžia. Tuomet pyksta ir vaikas, gali pradėti keršyti. Čia užkoduotas konfliktas, kuris griauna ryšį, o tas ryšys vaikui yra pagrindų pagrindas“, – įspėja dr. J.Misiūnienė.
 
VDU lektorė siūlo ne kovoti su vaiku, o kalbėtis – net kai vaikas priešinasi ir ginčijasi.
 
„Reikia nuolatinio dialogo ir aiškinimo. Štai pavyzdys: šeima per Velykas važiuoja pas močiutę, o vaikas nesupranta, kodėl turėtų ten važiuoti. Aš priimu, kad jam tai nepatinka, ir galbūt jis net teisus. Bet iš savo pozicijos sakau: tradicijos yra tai, kas vienija mūsų šeimą, ir tu esi šios šeimos dalis. Todėl šiandien važiuoji su mumis. Ne „važiuoji ir taškas“, o paaiškinimas, kodėl taip nusprendžiau“, – pataria psichologė.
 
„Vidutinių gebėjimų vaikas taisykles priima lengviau – taip įprasta, taip ir darom. O gabus sakys: taip, bet... Tai reikalauja daugiau tėvų pastangų ir emocinės brandos – gebėjimo pripažinti: šitoj vietoj tu mane „prašokai“, man čia per sudėtinga. Ne kiekvienas suaugęs žmogus gali tai padaryti. Tačiau kai vaikas mato, kad su juo kalbamasi, o ne kovojama – santykis stiprėja“, – sako dr. J.Misiūnienė.
 
Praranda motyvaciją
 
Kiti vaikai – atvirkščiai – vietoje kovos renkasi pasiduoti. „Jie nuleidžia rankas: ai, aš vis tiek niekam neįdomus, vadinasi, nieko vertas. Ir tada nieko nedaro. Atsiranda depresyvios nuotaikos, dingsta motyvacija, vaikas užsisklendžia, – pasakoja psichologė. – Viskas kyla iš to, kad jų gabumai neranda tinkamos aplinkos. Suaugusieji iš nemokėjimo, nežinojimo ar pervargimo net nebando tos aplinkos pritaikyti vaiko poreikiams. Tikimės, kad prisitaikys vaikas – o turėtų būti atvirkščiai.“
 
Svarbu ir nepersistengti, įspėja dr. J.Misiūnienė. Pastebėję gabumus, kai kurie tėvai pradeda spausti – vaikas nuo ryto iki vakaro ruošiasi olimpiadoms, lanko papildomus užsiėmimus ir neturi laiko jokioms kitoms veikloms. „Bet vaikas nėra lygu matematika. Ir juo labiau nėra lygu matematikos pasiekimai ar olimpiadų laimėjimai, – primena lektorė. – Tas nuolatinis spaudimas, aukštų lūkesčių kėlimas gali pakenkti ne mažiau nei abejingumas. Vaikui reikia ir draugų, ir poilsio, ir laiko tiesiog pažaisti – kaip visiems kitiems vaikams.“
 
Sistema nemato
 
Švietimo sistemoje gabūs vaikai pagalbos beveik nesulaukia, pastebi dr. J.Misiūnienė. Nepritaikyta aplinka juos paverčia vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių – tik sistema to nepripažįsta: „Jeigu vaikas turi negalią, mokytojams bent kažkiek primokama. Tačiau darbas su gabiais, bet nerealizuojančiais gabumų vaikais, nėra apmokamas valstybės lėšomis.“
 
„Dokumentuose egzistuoja eilutė „nerealizuojantys savo gabumų vaikai“ – tai mokiniai, kurie pagal intelektinį potencialą galėtų mokytis labai gerai, bet mokosi prastai. Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, per visą Lietuvą radau penkis tokius oficialiai atpažintus vaikus. Penkis! Tai tikrai nerealu“, – pasakoja psichologė.
 
Situaciją suprantantiems tėvams pagalbos rasti irgi nelengva. Dr. J.Misiūnienė yra Kaune įsikūrusio VDU „Gifted“ centro psichologų komandos koordinatorė. Lietuvoje veikia dar du centro padaliniai – Vilniuje ir Tauragėje.
 
„Pirmais centro veiklos metais vaiką pas mus vežiojo mama iš Kretingos – dėl to, kad arčiau nieko nerado, – prisimena psichologė. – O jei tėvai negali vežioti – dėl darbo, pinigų, laiko stokos? Programa tampa neprieinama. Net jei gyveni Vilniuje – gali suprasti, kaip tai svarbu, bet neturėti resursų. Dėl to svarbu, kad ugdymo pagalba būtų remiama ne pavienėmis asmeninėmis ar verslo iniciatyvomis – reikalinga valstybės parama.“
 
Negelbėja ir visuomenėje vyraujanti nuostata: vaikui ir taip pasisekė. „Išgirstu: o tai ką, jiems dar papildomai ko nors reikia? Juk gabus, pats susitvarko, tegul sėdi laimingas. Man taip skaudu pasidaro, – prisipažįsta dr. J.Misiūnienė. – Jeigu kitam vaikui sekasi prasčiau, suprantame, kad jam reikia padėti. O šie vaikai patenka į pilkąją zoną.“

---

 
Verta žinoti
 
Nacionalinės švietimo agentūros patarimai tėvams:

Leiskite vaikui patirti nesėkmių – klaidos moko atkaklumo ir padeda ieškoti naujų sprendimų.
Skatinkite smalsumą – leiskite tyrinėti temas, kurios jam įdomios, būkite šalia, kai dalijasi atradimais.
 
Rūpinkitės poilsiu – gabūs vaikai dažnai taip įsitraukia, kad pamiršta pailsėti.
Padėkite tvarkytis su perfekcionizmu – priminkite, kad svarbiausia yra pastangos ir procesas, o ne vien galutinis rezultatas.
 
Kalbėkite apie jausmus – padėkite suprasti, kad visi jausmai yra normalūs.
Stiprinkite socialinius įgūdžius – skatinkite dalyvauti bendrose veiklose: komandiniuose projektuose, sporto ar meno užsiėmimuose, savanorystėje.
 
Bendradarbiaukite su mokykla – dalinkitės pastebėjimais apie stiprybes ir sunkumus.
Rinkitės patikimus informacijos šaltinius – ne visa informacija apie gabių vaikų ugdymą patikima, vadovaukitės specialistų rekomendacijomis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!