- „Kaip atpažinti ekstravertą suomį? Jis žiūri ne į savo, o į pašnekovo batus.“ Panašių stereotipų apie ramų ir uždarą suomių būdą – daugybė. Ar yra juose tiesos?
 
- Tiesos tikrai yra. Mes tylesni nei, tarkime, italai ar ispanai. Tiesiog pirmiausia suomiai stebi situaciją ir prabyla tik tada, kai turi pasakyti ką nors prasmingo. Mūsų kultūroje nėra tokio dalyko kaip small talk. Jeigu jau kalbi – žodžiai turi turėti prasmę, negali tuščiažodžiauti. Suomiai…
 
- … tiesiog protingi?
 
- Būtent tai ir norėjau pasakyti. (Juokiasi.) Protinga nešvaistyti energijos nereikalingiems dalykams. Efektyvu.
 
- O tu pati – tipiška suomė?
 
– Suomijoje esu laikoma gana komunikabilia ir šnekia. Bet Italijoje visi manė, kad esu drovi ir tyli. Ir tai juokinga, nes nesu drovi – tiesiog nemoku taip garsiai įsiterpti į pokalbio vidurį ir iškart reikšti nuomonę. Man pirmiau reikia pajusti, kad galiu tais žmonėmis pasitikėti.
 
- Taip pat sklando mintis, kad suomiai labiau už viską vertina komfortą – kalbant tiek apie aprangą, tiek apie namų statybą, gyvenimo būdą…
 
- Absoliučiai. Suomiams itin svarbi namų aplinka. Mėgstame būti savo ratelyje, ne tiek daug einame į viešas vietas. Pavyzdžiui, aš mieliau pakviesčiau draugus pas save, nei eičiau į kavinę – namuose galime būti atsipalaidavę.
Toks požiūris veikia ir madą. Dideli marškinėliai, merino vilna – suomiai renkasi tai, kas patogu.
Tyrimai rodo, kad daugiausiai drabužių Suomijoje perkama parduotuvėje „Prisma“. Žinote ją? Žmonės tiesiog myli tuos plačius trikotažinius drabužius, viskas iš džersio, viskas laisva. Žvelgiant iš mados dizainerės perspektyvos – Suomija gal ir nėra mano rinka. (Šypsosi.)
 
- Tikriausiai visai kitaip pasijautei išvykusi dirbti į Italiją, į „Prada“ namus?
 
- Buvau labai laiminga ten vykti – esu smalsi ir nuotykių ieškanti asmenybė. O italai iš tiesų rengiasi daug klasikiškiau, jiems svarbu, kokį įspūdį daro aplinkiniams.
Labiausiai mane nustebino darbo kultūra. Suomijoje visi lygūs – net su vadovu kalbi atvirai, niekas nesako: „Čia svarbus žmogus, jam nieko nesakyk.“ Italijoje – visiškai hierarchinė sistema, kiekvienas žino „savo vietą“. Man, suomei, tai buvo keista: drąsiai kreipiausi į aukšto rango žmones, o kolegos stebėjo mane apmirę – „Tu ką tik su juo kalbėjai?!“ O aš galvoju: „Na ir kas? Žmogus kaip žmogus – mėsa ir kaulai.“


 
- Dirbai aplinkoje, kur kalbama daug, garsiai ir aistringai. Kaip sekėsi prisitaikyti?
 
- O, taip – darbe kartais būdavo siaubinga. (Juokiasi.) Italai mėgsta kalbėti ir iš nieko išpūsti didelį burbulą.
Jei kyla problema, man, mąstančiai inžineriškai, iškart aišku, kaip galima ją išspręsti. O italai pradeda nuo dramos: „O Dieve, to sutvarkyti neįmanoma!“ Ir aš bandau tyliai įsiterpti: „Atsiprašau, atsiprašau...“ Bet niekas negirdi, nes mano balsas ne toks garsus kaip italų. (Juokiasi.)
Kita vertus, tai buvo nuostabi patirtis. Kiek žinau, esu pirmoji ten dirbusi suomė – kompanija labai itališka, užsieniečių iš viso gal dešimt. Taigi panyri į tikrą italų kultūrą ir mados paveldą.
Dalyvavau susitikimuose su ponia Prada ir Rafu Simonsu, mačiau, kaip jie dirba – tokią galimybę turi nedaugelis. „Prada“ turi neįtikėtinus ryšius su tiekėjais, milžiniškus audinių archyvus – mačiau audinius net iš XIX amžiaus. Stengiausi iš ten parsivežti tik pačias geriausias pamokas.
 
- Pernai grįžai namo, į Suomiją, kur už tarptautinį potencialą buvai išrinkta metų talentu. Kaip jautiesi – emociškai ir kūrybiškai?
 
- Buvo nuostabu atsiimti apdovanojimą. Komisijoje buvo rimtų vardų – MM6 kūrybinis direktorius, „Bottega Veneta“ dizaino vadovas, kuris dabar dirba „Chanel“. Tai nebuvo vien vietiniai ekspertai. Kiekvieną dieną savo studijoje stengiuosi tai prisiminti – yra žmonių, šios srities profesionalų, kurie manimi tiki. Tai verčia eiti į priekį.
Apskritai grįžimą į Suomiją suvokiu kaip atokvėpį. Čia ramu, daug gamtos, puiki oro kokybė. Milane man buvo sunku dėl astmos – tai vienas labiausiai užterštų miestų Europoje.
Džiaugiuosi, kad dabar galiu dirbti su savo projektais ir būti kūrybiškesnė – „Prada“ buvo fantastiška patirtis, bet kai dirbi kitam, kūrybinė laisvė visada ribota.
 
- Ne kartą lankeisi Lietuvoje ir turėjai galimybę stebėti gatvės madą. Kaip rengiasi lietuviai?
 
- Lietuviai rengiasi puikiai! Kiekvieną kartą atvykusi į Vilnių nustembu – žmonės labai rūpinasi savo išvaizda ir drabužiais, gerokai labiau nei suomiai. Matau jaunus žmones, turinčius įdomų, savitą stilių.
Išsiskiriate ne tik apranga, bet ir socialiniais santykiais, kultūra. Jūs arčiau Europos centro, tai jaučiasi – žmonės šiltesni, atviresni.
Stebina ir jūsų tekstilės infrastruktūra – gamyklos, nedideli prekių ženklai prekybos centruose, kokybiški kašmyro megztiniai. Suomijoje tokios infrastruktūros nebeliko. Sovietų Sąjunga buvo didžiausia suomių tekstilės pirkėja, o jai žlugus – žlugo ir mūsų pramonė. Lietuvai pavyko ją išsaugoti, ir tai didelis privalumas.
 
- Be mados turi rimtą sportinę praeitį – slidinėjimą. Ar jis vis dar tavo gyvenime?
 
- Žinoma! Kaip tik vakar su broliu ir jo vaikais buvome slidinėjimo centre netoliese – žiemą važiuojame kokius du kartus per savaitę.
 
- Ar kada svarstei apie profesionalios slidininkės karjerą?

- Kai buvau jaunesnė – be abejo. Slidinėjau iki dvidešimt penkerių, tuo pat metu jau studijavau madą. Kartais buvo neįtikėtinai sunku visa tai suderinti: keldavausi pusę šešių ryte į treniruotę, nes pamokos prasideda aštuntą, po pamokų – į kitą treniruotę, paskui dar akademiniai reikalai… Pati nežinau, kaip visa tai atlaikiau.
 
- Matyt, turi garsųjį suomišką sisu?
 
- Taip, suomiai tikrai labai atsparūs. Lengvai nepasiduodame.
Žinai, kuo ilgiau dirbu madoje, tuo daugiau panašumų matau su sportu – ir ten, ir ten reikia atkaklumo, disciplinos, nuolatinio darbo. Niekas neateina savaime.
- Beje, sukūrei slidinėjimo įkvėptą kolekciją!
- Tai buvo mano baigiamoji kolekcija Aalto universitete. Tyrinėjau Alpių kultūrą ir tradicinius Austrijos regiono kostiumus. Norėjau savotiškai užbaigti sportinę karjerą ir sujungti ją su mada – man tai buvo tarsi terapija. O kūrybiškai buvo fantastiškai smagu – leidau sau viską: raštus, formas, visišką laisvę.
 
- Šiuo metu vyksta Olimpinės žaidynės. Stebi?
 
- Žiūriu visas kalnų slidinėjimo rungtis! Bet pastebiu ir olimpinę madą. (Šypsosi.) Brazilijos aprangą kūrė „Moncler“ – aukštosios mados namai iš Italijos. Fantastiškai, labai kūrybiškai. Amerikiečių, britų apranga – vilnoniai paltai, nuostabi megzta apranga, tikrai apgalvota mados požiūriu. O Suomijos apranga... Tegul man atleidžia suomiai, bet ji visada šiek tiek nuobodi. Funkcionalumas – taip, bet sprendimas konservatyvus. Norėčiau, kad Suomija pasinaudotų savo talentų potencialu, nes olimpinės žaidynės – tai proga parodyti visam pasauliui: „Žiūrėkite, ką mes turime!“
 
- Ar girdžiu naują svajonę?
 
- Tiesą sakant, seniai galvoju, kad turėčiau sujungti slidinėjimo žinias su mados patirtimi ir parodyti, kad suomių olimpinė apranga gali būti drąsesnė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!