Žiema, kokios seniai nematėme
 
Daugelyje vietovių sniego sluoksnis šią žiemą buvo gerokai didesnis nei įprasta pastaraisiais metais, o kai kur siekė kelias dešimtis centimetrų. Dėl temperatūros svyravimų ne vienoje vietovėje susidarė kieta sniego pluta, dar labiau apsunkinusi laukinių gyvūnų galimybes pasiekti natūralius maisto šaltinius.
 
Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai šią žiemą vertino situaciją kiekvienoje girininkijoje. „Žiemos metu gerai matome, kuriose vietovėse telkiasi elniniai žvėrys ir kur jiems sunkiausia rasti maisto. Tokiose vietose, įvertinę situaciją, nukertame po keletą drebulių ir paliekame jas miške. Drebulės žievė, šakelės ir ūgliai yra vienas svarbiausių maisto šaltinių stirnoms, danieliams ir tauriesiems elniams sunkiausiu žiemos laikotarpiu“, – sako VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus vadovas Sigitas Kvedaras.
 
Itin pažeidžiamos stirnos
 
„Baltojo bado“ terminą šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiūlė žurnalistas Rimantas Budrys. Kaip pasakoja gamtininkas, rašytojas ir fotografas Selemonas Paltanavičius, ši sąvoka atsirado ne šiaip sau – ji taikliai apibūdino ypač pavojingą žiemos situaciją. „Kadangi tokia formuluotė puikiai apibūdino pavojingą žiemos situaciją, ilgainiui šie žodžiai tapo bendrine sąvoka. Tiesa, ji tinka ne visada, nes negalima piktnaudžiauti ir bet kokią žiemą, net lengvą, apibūdinti kaip baltą badą. Jis ištinka, kai žiema būna ilga, giliasniegė, kai sniegą padengia ne viena ledo pluta ir gyvūnai neberanda maisto“, – aiškina S.Paltanavičius.
 
Tačiau visuomenėje dažnai susidaro klaidingas įspūdis apie laukinių gyvūnų likimą. Vos pasnigus ar temperatūrai nukritus iki kelių laipsnių šalčio, pradedama kalbėti apie neva prasidėjusią katastrofą. Daugelis žmonių su gamta bendrauja retai, o žinios apie natūralius procesus dažnai paviršutiniškos. Todėl kartais atrodo, kad gyvūnus bėda ištinka gerokai anksčiau, nei tai nutinka iš tikrųjų.
 
Badas tiesiogiai gali grėsti tik nedaugeliui rūšių, o labiausiai pažeidžiamos – stirnos. „Pačios jautriausios – stirnos, kurioms pražūtingas gilus sniegas, storesnė nei 60 centimetrų jo danga. Pavojų didina ir dažni atlydžiai bei sniegą padengiančios ledo plutos. Pro jas stirnoms sunkiau pasiekti maistą ir pasiruošti guolius, – komentuoja gamtininkas, pridurdamas, kad net ir tokiomis sąlygomis dauguma kanopinių žvėrių randa, kuo maitintis. – Kadangi elniniai žvėrys žiemą minta daugiau šakeliniu maistu – šakelėmis, žieve, ūgliais – jo niekada nepritrūksta.“
 
Kartais sunkiau būna šernams – jiems sušalusi žemė tampa neįveikiama kliūtimi.
 
Plėšrūnai susiduria su kitokiais iššūkiais – jų kasdienybė žiemą yra nuolatinė kova. „Plėšrūno gyvenimas gamtoje nėra lengvas. Priešingai daugelio įsivaizdavimui, jie savo maistą turi surasti, sumedžioti net tada, kai jo drastiškai sumažėja. Pavyzdžiui, visus metus lapė kasdien suėda 10-12 pelinių graužikų, o dabar turi tenkintis pavienėmis pelėmis. Gelbsti surasti kritę prie kelių gyvūnai. Nesant mėsos, lapės, kiaunės ėda bet ką – obuolius, grūdus, atliekas. Vilkams lengviau – jie gali sumedžioti kanopinius žvėris. Žinoma, jeigu po jų medžioklės kas nors lieka, tuo pasinaudoja lapės, jūriniai ereliai ir krankliai“, – pasakoja S.Paltanavičius.
 
O štai šaltis gyvūnams nėra didžiausias pavojus. „Žiemos šaltis gyvūnams nebaisus, jų kailiai žieminiai, pritaikyti tokioms temperatūroms. Dalis smulkesnių gyvūnų naktimis slepiasi urvuose, po sniegu. Tačiau energija taupoma judant kuo mažiau, ilgai glūdint guoliuose, nuolat maitinantis. Per didelius šalčius gyvūnus surasti sunku, jie vaikšto mažai“, – sako jis.
 
Svarbiausia nepakenkti
 

„Padėti gyvūnams tada, kai to tikrai reikia, – kiekvieno šventa pareiga. Globoti, papildomai maitinti reikia tik tada, kai to reikia. Ne mažiau svarbu tą daryti reguliariai“, – sako gamtininkas, rašytojas ir fotografas Selemonas Paltanavičius.

 
Medžiotojai, miškininkai ir gamtą mylintys žmonės žino, kada pradėti papildomą šėrimą ir kada jį nutraukti. Žvėrys gali priprasti prie lengvai gaunamo maisto, todėl sumažėjus sniego dangai šėrimas turi būti ribojamas arba visai nutrauktas.
 
Kitokia situacija – su paukščiais. Jiems žmogaus dėmesys žiemą iš tiesų svarbus. „Kiekvieną žiemą, dar nuo rudens pabaigos, reikia lesinti paukščius – lesykla yra ne auka, ne duoklė, bet menka kompensacija už tai, ką esame blogo padarę gamtai. Lesykla, visą žiemą kasdien papildoma lesalu, leidžia išgyventi nemažam pulkui sparnuočių. Lietuvoje kai kur lesyklas lanko iki 20 paukščių rūšių“, – pasakoja gamtininkas.
 
Tačiau atsakingumas, pasak pašnekovo, čia yra raktas: „Labai kenkia nereguliarus lesinimas, nes šaltomis dienomis neradę lesalo paukščiai jo vis tiek tikisi, laukia, praranda daug energijos ir silpsta, užuot skridę ieškoti natūralaus lesalo.“
 
Ypač jautri tema – vandens paukščiai. „Ten, kur liko atviros properšos ir susikaupė gulbės, antys, laukiai, juos lesinti būtina – paukščiai negali rasti natūralaus lesalo ir gali žūti. Jiems tinka visi natūralūs lesalai: grūdai, kruopos. Noriu padėkoti ūkininkams, šią žiemą vandens paukščių lesinimui skyrusiems dešimtis tonų grūdų. Taip pat džiaugiuosi žmonių sąmoningumu ir energija vandens paukščius globojant didžiosiose jų sankaupose – antai, Nemune prie Kauno elektrinės užtvankos šimtai gulbių ir tūkstančiai ančių išgyvens iki pavasario tik jų dėka“, – sako S.Paltanavičius.
 
Žiemą reikia patirti
 
„Dabar viskas vyksta labai greitai, net ir žiemų charakterio kaita, – pastebi gamtininkas. – Prisitaikyti prie to negalima per metus ar kitus. Tačiau gyvūnai to ir nedaro, jie lieka ištikimi juos suformavusiai gamtai, kuri vienodai paruošia kiekvienai žiemai – atsakingai, lyg prieš didžiuosius šalčius, prieš badą.“
 
Gamtininkui teko matyti ir pačias skaudžiausias pasekmes: „Graudu būdavo matyti pavasarį besidraikančias stirnų liekanas, rasti žuvusias pelėdas. Tačiau pati sunkiausia buvo 1979-1980 metų žiema – giliasniegė, šalta, užtrukusi iki balandžio. Tuo metu dirbau Žuvinto rezervate. Žiema pražudė begalę stirnų, net šernus. Sulysę, alkani žvėrys žuvo neradę maisto, o jiems niekas negalėjo padėti. Prireikė ne vienų metų, kol žvėrių populiacijos vėl atsigavo…“
 
Ir vis dėlto didžiausia klaida – manyti, kad gyvūnai laukia mūsų pagalbos, pastebi S.Paltanavičius. „Žmogus jiems visada yra pavojus, nuo kurio reikia bėgti, trauktis. Patikėti žmogumi gyvūnai gali tik po kurio laiko, tačiau tam reikia daug ko: visų pirma nusiteikimo, tikėjimo savo darbu ir žinojimo, kad už tai nebus padėkota. Juk ne tam esame geri, kad lauktume padėkos?“
 
Kaip teigia pašnekovas, tikrųjų žiemų daugelis žmonių nepažįsta: „Gamta ir žiema pro automobilio langą nėra nei graži, nei baisi – jos tiesiog nėra. Pasakoti apie žiemą „virtualiai“ neįmanoma, juolab to nereikia – juk ji čia, išbandykime viską patys. Kaip? Imkime kastuvą ir kurapkoms nuvalykime, nukaskime 10 arų želmenų plotą. Tai taip paprasta... Tik žinokite – tą reikės daryti rytoj, poryt ir kasdien... Tada, žiūrėkite, imsime kai ką suprasti apie žiemą.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!