Žvilgsnis į paveldimumą
 
Ankstesni bandymai, kuriais siekta nustatyti, ar po Černobylio katastrofos išaugęs radiacijos fonas paliko paveldimą genetinį pėdsaką, nedavė aiškių rezultatų. Daugelyje tyrimų nebuvo nustatyta reikšmingo bendro naujų mutacijų skaičiaus padidėjimo likvidatorių vaikų genome.
 
Tačiau šįkart mokslininkų komanda, vadovaujama tyrėjų iš Bonos universiteto, pasirinko kitokią analizės strategiją. Jie ieškojo ne pavienių naujų mutacijų, o vadinamųjų klasterinių de novo mutacijų (cDNM) – dviejų ar daugiau arti viena kito esančių naujų genetinių pakitimų, kurių nėra nei motinos, nei tėvo DNR. Tokie klasteriai laikomi galimu ženklu, kad DNR buvo pažeista vienu metu, o vėliau pataisyta netobulai. „Nustatėme reikšmingą cDNM skaičiaus padidėjimą apšvitintų tėvų palikuonių organizme ir galimą ryšį tarp dozės įvertinimų ir cDNM skaičiaus atitinkamuose palikuonyse“, – rašo autoriai publikacijoje. Šis tyrimas paskelbtas žurnale „Scientific Reports“.
 
Pasak šių mokslininkų, tai pirmasis tyrimas, pateikiantis molekulinius įrodymus, kad ilgalaikis poveikis mažomis jonizuojančiosios spinduliuotės dozėmis tėvui gali turėti transgeneracinį poveikį žmogaus genomui.
 
Mokslininkai analizavo trijų grupių genomus: ištyrė 130 Černobylio katastrofos likvidatorių vaikų, 110 Vokietijos karinių radarų operatorių, galimai patyrusių padidintą radiacijos poveikį, palikuonių bei 1275 kontrolinės grupės asmenis, kurių tėvai nebuvo veikiami radiacijos.
 
Vidutinis klasterinių mutacijų skaičius vienam vaikui buvo 2,65 – Černobylio grupėje, 1,48 – radarų operatorių grupėje ir 0,88 – kontrolinėje grupėje. Nors tyrėjai pažymi, kad dėl sekoskaitos paklaidų skaičiai gali būti šiek tiek pervertinti, net ir atlikus statistinius koregavimus skirtumas išliko reikšmingas. Be to, nustatyta dozės–atsako tendencija: kuo didesnė įvertinta apšvita tėvui, tuo daugiau cDNM aptikta jo vaiko genome.
 
Nuo ko priklauso rizika?
 
Diskusijos apie paveldimą radiacijos poveikį kilo dar po 1945 metų atominių bombų sprogimų Japonijoje. Ilgalaikiai tyrimai, vykdyti po Hirošimos ir Nagasakio atominių bombardavimų, taip pat nerado aiškių įrodymų, kad apšvitintų asmenų vaikams būtų pastebimai padidėjusi genetinių ligų rizika. Vis dėlto molekulinės genetikos metodai nuo to laiko gerokai patobulėjo – šiandien viso genomo sekoskaita leidžia aptikti net subtilius pokyčius.
 
Mokslininkai primena, kad vienas aiškiausių veiksnių, didinančių naujų mutacijų skaičių vaikų genome, yra tėvo amžius apvaisinimo metu. Vyresni vyrai perduoda daugiau spontaniškai atsirandančių mutacijų nei jaunesni. Tyrėjų teigimu, ši rizika yra gerokai labiau dokumentuota.
 
Tiesa, autoriai taip pat akcentuoja kelis svarbius tyrimą apribojusius veiksnius. Pirma, radiacijos dozės buvo vertinamos retrospektyviai, remiantis istoriniais duomenimis. Antra, dalyvavimas tyrime buvo savanoriškas, todėl galimas atrankos šališkumas. Galiausiai, tirtos gana nedidelės asmenų grupės, ypač Černobylio likvidatorių atveju. Nepaisant to, tyrimas laikomas reikšmingu, nes pirmą kartą parodė aiškų molekulinį signalą, siejantį tėvo apšvitą su specifiniu mutacijų tipu palikuonių genome.
 
Platesnė reikšmė
 
Pasak tyrėjų, rezultatai svarbūs ne tik istoriniam Černobylio tragedijos padarinių vertinimui, bet ir šiandienos branduolinės saugos, medicininės radiologijos bei kosminių misijų kontekste. „Radiacijos sukeltų genetinių pakitimų perdavimo kitai kartai potencialas kelia ypatingą susirūpinimą tėvams, kurie galėjo būti veikiami didesnių dozių ar ilgesnį laiką“, – teigiama publikacijoje.
 
Nors aptikti pokyčiai atrodo subtilūs ir, tikėtina, neturi reikšmingos klinikinės įtakos, pats faktas, kad molekulinis pėdsakas gali išlikti kitoje kartoje, dar kartą primena apie ilgalaikes branduolinių avarijų pasekmes. Černobylio katastrofa jau seniai tapo istorijos dalimi, tačiau mokslui ji vis dar yra gyva laboratorija, padedanti suprasti, kaip aplinkos veiksniai gali paveikti žmogaus genomą – ir galbūt ateities kartas.

---

 
Aktualu ir Lietuvai
 
Černobylio tragedijos pasekmės pastebimos ir mūsų šalyje. Lietuvoje ilgalaikės radiacijos pasekmės tiriamos remiantis valstybiniais sveikatos duomenų registrais ir moksliniais tyrimais. Vienas pagrindinių šaltinių – Nacionalinio vėžio instituto Vėžio registras, kuriame kaupiami duomenys apie visus naujus vėžio atvejus šalyje nuo 1978 m. ir kuriuo remiantis vertinami sergamumo ir mirtingumo rodikliai.
 
Lietuvos sveikatos duomenų registrai rodo, kad į Černobylio avarijos padarinių likvidavimo darbus 1986–1990 m. buvo išsiųsta tūkstančiai Lietuvos gyventojų: bendras Estijos, Latvijos ir Lietuvos likvidatorių skaičius siekė apie 17 tūkstančių, iš kurių didžiausią dalį sudarė lietuviai – apie 6917 asmenų (pagal Lietuvos piliečių sąrašus ir „Černobylio“ registro duomenis). Lietuvos medicininės kohortos analizės duomenimis, per pastaruosius dešimtmečius tūkstančiai likvidatorių patyrė sveikatos sutrikimų ar mirčių dėl vėžio ir kitų ligų, susijusių su radiacijos poveikiu – nuo skydliaukės vėžio iki kitų onkologinių ir širdies bei kraujagyslių ligų, kaip rodo Lietuvos vėžio registro ir mirčių statistikos stebėsena nuo 1986 iki 2012 m.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!