Šuniukas Grikis atvyko į kliniką tik profilaktinės apžiūros. Bendra burnos būklė atrodė nepriekaištinga – jokių akivaizdžių problemų, jokių skausmo požymių. Viena detalė neramino: trūko dviejų dantų. Atlikus rentgeno tyrimą, pasimatė neišdygę dantys ir didžiulės, daugiau nei 5 centimetrų, odontogeninės cistos. „Kaulo buvo likę vos 3 milimetrai, o žandikaulis galėjo lūžti bet kurią akimirką, – prisimena L.Šakarnytė. – Po sudėtingos operacijos ir kontrolinio tyrimo po trijų mėnesių kaulas beveik visiškai atkurtas.“
 
Su panašiais atvejais veterinarijos gydytoja teigia susidurianti kasdien. „Burnos ertmė – tai vieta, kurioje prasideda ne tik virškinimas, bet ir daugelis sisteminių ligų“, – pabrėžia specialistė.
 
Progresuoja tyliai

„Dažniausia dantų ir dantenų problema šunims – periodontitas bei dantų lūžiai, o katėms – dantų resorbcija bei lėtinis gingivostomatitas. Taip pat tiek šunims, tiek katėms būdingi įvairios kilmės dariniai burnos ertmėje“, – apie dažniausiai augintiniams pasitaikančius nusiskundimus pasakoja veterinarijos gydytoja Laura Šakarnytė.

 
Šios ligos, anot specialistės, formuojasi pamažu, ilgą laiką nesukeldamos ryškių klinikinių požymių, todėl šeimininkai neretai klaidingai mano, kad augintinio burnos sveikata yra gera, nors patologiniai procesai jau prasidėję. „Daugeliu atvejų dantų ligos nėra staigios – jos progresuoja tyliai, o pasekmės tampa akivaizdžios tik tada, kai situacija jau sudėtinga“, – pabrėžia veterinarijos gydytoja.
 
Vienas pirmųjų požymių, signalizuojančių apie galimas problemas, – nemalonus kvapas iš nasrų. „Jis gali būti epizodinis arba nuolatinis, tačiau kvapo pokyčiai neturėtų būti ignoruojami“, – įspėja L.Šakarnytė.
 
Paraudusios ar kraujuojančios dantenos – dažnai ankstyvi uždegimo požymiai, kuriuos dar galima suvaldyti laiku pradėjus gydymą. „Šunys ir katės pradeda rodyti akivaizdų skausmingumą – nevalgo, nežaidžia, vokalizuoja manipuliuojant – tik tada, kai dantų ir dantenų liga jau itin pažengusi“, – aiškina veterinarė.
 
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad dantų ir dantenų ligos gali sukelti endokarditą, kepenų ir inkstų ligas bei sutrumpinti gyvūno gyvenimo trukmę net 20 procentų. Periodontitas, anot pašnekovės, dažnai tampa tyliuoju skausmo šaltiniu.
 
Ragina nepraleisti momento
 
Veterinarijos gydytoja pataria augintinio dantų ir burnos būklę vertinti bent kartą per metus, o esant lėtinėms ligoms, tokioms kaip periodontitas ar dantų resorbcija, – kas pusę metų. Pirmoji apžiūra turėtų būti atliekama dar esant pieniniams dantims, antroji – jiems pasikeitus. „Kadangi blogo sąkandžio problemos gali būti koreguojamos, svarbu jas pastebėti kuo anksčiau“, – pabrėžia L.Šakarnytė.
 
„Dažniausia klaida – ignoruojamas nemalonus kvapas ir laukiama, kol augintinis pradeda rodyti akivaizdų skausmą. Tokiais atvejais kaulo defektai dažnai būna per dideli, kad dantis būtų galima išsaugoti“, – perspėja pašnekovė. Pirmoji dantų priežiūra pas veterinarą su bendrąja nejautra rekomenduojama jau nuo vienerių metų amžiaus – rentgeninis tyrimas leidžia įvertinti neišdygusius dantis, apydančio kišenes ir sudaryti individualų priežiūros planą. Procedūrų dažnumas priklauso nuo augintinio problemų: vieniems pakanka kas trejus metus, kitiems reikalinga kasmetinė priežiūra.
 
Veterinarė atkreipia dėmesį, kad iš pradžių gyvūnas gali jaustis nedrąsiai ir bijoti – svarbu duoti laiko susipažinti su aplinka ir vengti prievartos. „Odontologinių procedūrų metu taikoma bendroji nejautra, inhaliacinė anestezija, o skausmas kontroliuojamas vietiniais nervų blokais bei analgetikais. Jei vizitas kelia stresą, rekomenduojama raminamuosius vaistus naudoti dar namuose – taip užtikrinamas sklandus vizitas ir ramus poanestezinis laikotarpis“, – sako specialistė.
 
Pratinti po truputį
 
Kaip rūpintis augintinio dantimis kasdien? „Rekomenduojama valyti dantis augintiniui kiekvieną arba kas antrą dieną, valymą kombinuojant su graužalais, laižymo kilimėliais ir žaislais, kad procedūra būtų kuo malonesnė tiek gyvūnui, tiek šeimininkui“, – sako L.Šakarnytė.
 
Patartina naudoti itin minkštą šepetėlį su dideliu kiekiu šerelių arba medžiaginį antpirštį. Dantų pasta nėra būtina, tačiau kartais rekomenduojama, nes dėl pastos skoninių savybių procedūra gyvūnui tampa priimtinesnė.
 
Žaislai ir skanėstai turėtų būti tokio dydžio, kad gyvūnas negalėtų jų praryti. „Oficialus patikrinimo būdas – pabandyti įspausti žymę nykščio nagu: jei nepavyksta, daiktas per kietas“, – pataria veterinarijos gydytoja.
 
Ji rekomenduoja vengti džiovintų sūrių, ragų, pagalių, akmenų, kietų plastikinių žaislų ir teniso kamuoliukų, kurie turi stiprų abrazyvinį poveikį dantų emaliui.
 
„Dantų valymas namuose turi būti malonus procesas, – pabrėžia L.Šakarnytė.  – Rekomenduojama pradėti nuo kelių prisilietimų, neskubant ilginti laiko – vienam gyvūnui pakanka kelių savaičių, kitam gali prireikti kelių mėnesių. Svarbiausia – neišgąsdinti gyvūno ir viską daryti ramiai bei pozityviai, naudojant skanėstus ir žaislus.“
 
O kaip su mityba? Jei gyvūnas maistą kramto ir nėra maitinamas vien košėmis, stiprių įrodymų, kad vienas mitybos būdas būtų pranašesnis už kitą, nėra, pastebi gydytoja. „Nesvarbu, ar augintinis maitinamas žalia mėsa ar komerciniu pašaru – svarbiausia, kad turėtų galimybę kramtyti. Specialus maistas gali padėti palaikyti dantų būklę, tačiau vienintelis moksliškai įrodytas ir veiksmingas būdas – reguliarus dantų valymas namuose.“

---

 
Verta žinoti

Dantų ir dantenų ligos šunims dažniausiai pasireiškia mažų ir miniatiūrinių veislių atstovams – jorkšyro terjerams, špicams, čihuahua, maltos bišonams, miniatiūriniams šnauceriams, spanieliams ir kurtams. Greihaundai itin linkę į periodontitą ir autoimuninį stomatitą, o suplotasnukiai – mopsai ir prancūzų buldogai – dažnai turi netaisyklingą sąkandį. Tarp kačių didesnė rizika būdinga meino meškėnams, abisinams, devon rex, sfinksams ir britų trumpaplaukėms.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!