- Aleksandrai, ar dar prisimenate tą jausmą, kai buvote įvertintas Auksiniu scenos kryžiaus apdovanojimu?
 
- Man jis buvo pirmasis toks ryškesnis, svarbus, tarsi patvirtinimas, kad viskas su manimi tvarka, kad galiu dirbti. Iki tol gyvenau su tūkstančiu abejonių. Nebuvau baigęs nei dramaturgijos, nei režisūros. Jau vėliau to mokiausi įvairiose dirbtuvėse, magistrantūroje ir doktorantūroje. O sulaukęs šio įvertinimo daugiau nebesvajoju. Dar studentaudamas maniau, kad tuos apdovanojimus gauna didieji genijai, kurie tau pačiam yra didžiuliai autoritetai. Bet kai pats gavau Auksinį scenos kryžių… Beje, už spektaklį-žaidimą „Bagadelnia“. Tuo metu kaip tik rašiau kitą pjesę. Sekėsi sunkiai, klimpau. Bet turėjau važiuoti atsiimti apdovanojimo kaip geriausias dramaturgas, nors tuo metu jaučiausi didžiausiai nevykęs dramaturgas pasaulyje, kuris negali išspausti nė sakinio… Gavęs pliūpsnį žiniasklaidos dėmesio ir išgirdęs klausimą tuoj pat po apdovanojimo, ar man, kaip dramaturgui, dabar geriausias metas, suvokiau, kad, matyt, atvirkščiai… Didžiausia frustracija ir strigimas. Nors ir turiu tą kryžių, jis nieko absoliučiai nekeičia kūryboje. Pasikeitė tik suvokimas, kad tokius apdovanojimus gauna mirtingieji ir aš nesu niekuo išskirtinis ar ypatingas.
 
- Esate prasitaręs, kad buvo etapas, kai varstėte ir psichoterapeuto duris. Patirti sunkumai kartais ir ten nuveda...
 
- Man tai buvo svarbi ir brangi patirtis. Norėjau suvokti ir pažinti įvairų save. Susidėlioti savo išgyvenimus, nustoti bėgti ir neigti kai kurias savo dalis. Ne tai, kad buvau depresija susirgęs. Aš gana taikiai sugyvenu su įvairiomis savo būsenomis ir pojūčiais. O jei užsibūnu per ilgai melancholijoje, yra žmonių, kurie sugeba išbūti su manimi. Jie geba mane palengva iš to pažadinti ir ištraukti. O bėgti iš ten milžiniškais tempais nematau prasmės.
 
- Bet gal pats dramaturgijos žanras tarsi savaime klampina analizėse? Jei tam nepasiduodi, kūrinyje nebus gelmės, neatskleisi personažų charakterių…
 
- Dramaturgija klampina, tai išties vienatvės laiko reikalaujantis darbas. Kai užsibūnu jame ilgiau, atsitraukti nuo rašymo nebesinori. Taip, dramos rašymo laikas yra vienatvės laikas. Bet pats esu pakankamai introvertiškas ir man patinka būti su savimi. Būdamas laisvesnis mėgstu pabūti namuose vienas su savo šunimi. O ir į parką eidamas šuns pavedžioti tikrai niekam nerašysiu, kad man kompaniją palaikytų. Bet ilgesnį laiką rašant ir būnant vienumoje, vienatvė pradeda šiek tiek slėgti. Mano išsigelbėjimas tas, kad ne tik rašau pjeses, bet jas ir režisuoju. Dažnai po spektaklio premjeros vėl norisi vienatvės ir naujo pasirengimo pjesei. Bet ir rinkdamas medžiagą pjesei bendrauju, susitikinėju. Kūrybos ciklai keičiasi, o vieno ciklo pabaigoje pasiilgstu to kito.
 
- Kas jus įkvėpė augti kaip kūrėjui?
 
- Jaunesniame amžiuje man buvo svarbūs mokytojai ir autoritetai. Nors ne visi jie išliko tokie man tapus vyresniu.
Vienas svarbiausių žmonių man tebėra senelė, kuri gyveno drauge su mumis. Pirmos mano pasakos ir pasakojimai iš jos išgirsti. Taip įsimintinai ji pasakodavo istorijas, kad atrodydavo, jog jų tiek pati yra išgyvenusi. Mane vis panardindavo į fantazijų pasaulį, taip gelbėdavo nuo šalto ir grubaus Panevėžio gatvės pasaulio, kuriame augau. Vėlesniame etape mane itin paveikė muzikologas Viktoras Januškevičius, buvęs LMTA dėstytojas. Tai jis mane supažindino su genialiais kompozitoriais, su meno estetika, istorija... Bendraudamas su juo jausdavau, kad pasaulis gerokai turtingesnis ir gilesnis. O nugirdęs, kokią knygą verta paskaityti, stengdavausi po futbolo treniruotės suspėti į biblioteką ir pasiimti Franzą Kafką ar Alberą Kamiu. Kai kuriems autoriams tuo metu buvau dar smarkiai per jaunas. Ne iš karto suprasdavau, kas gi yra vertingo jų kūryboje, ir vėliau grįždavau prie jos.
 
- Kiek kūryba, statomas spektaklis veikia jus patį?
 
- Tai, kuo gyvenu, mane paveikia. Tuomet pradeda veikti mano mintis ir kūrybines idėjas. Kai reikia realizuoti pjesės pavidalu, vidinį pojūtį arba abejonę ar klausimus pastiprinu mintimis. Bet man, kaip kūrėjui, svarbiausias yra susitikimas su žiūrovu. Man svarbus kontekstas, tai, kas vyksta gatvėje. Man svarbu, kas, tikėtina, vyksta žiūrovų galvoje, jausmų lygmenyje. Taip pat svarbus mano kūrinio ir žiūrovo susitikimas. Jei įvertina žiūrovai – spektaklis ne veltui. Jei įvertina teatrologai, kolegos iš teatro, kūrėjai profesionalai – tai suteikia užtikrintumo amato prasme. Vadinasi, nesu visai beraštis.
 
- Nesvarstėte kada į savo statomą ir režisuojamą spektaklį įtraukti visuomenės aktualijų?
 
- Ilgą laiką vengiau minties imtis kurti spektaklį, kuris gvildentų šiandienos aktualijas. Esu kruopštus ir lėtas kūrėjas, užtrunku ilgai. Dažniausiai pats rašau pjeses, paskui jas režisuoju. Tai užima gerą pusmetį. Aktualijos taptų nebeaktualiomis, kol išleisčiau spektaklį. (Šypsosi.) Nors gyvenimas – tarsi savotiškas stūmoklis – dažnai išjudina mane. O aš nemoku niekaip kitaip veikti, tik per kūrybą.
 
- Kaip manote, kaip šiandieniame kultūros kontekste elgtųsi Juozas Miltinis, kurio teatre esate dirbęs ir meno vadovu?
 
- Tuo metu, kai jis gyveno, galima sakyti, jog buvo praktiškai vienintelis Lietuvos teatro lauke įgijęs suvokimą apie teatrą ne rusiškoje, o paryžietiškoje aplinkoje. Taigi jo suvokimas apie dramaturgiją rėmėsi labiau Vakarų tradicija. Įsivaizduoju, kad gyvendamas šiandienos Lietuvoje jis galėtų atnešti Vakarų teatro vėjus. Labai tikėtina, kad jam būtų įdomios šiuolaikinio teatro formos, kurios jį galbūt galėtų išvesti iš įprasto teatro dėžutės. Jis buvo drąsus, postmodernus kūrėjas, ieškojęs savo laikmečiui būdingos tiesos. Jo filosofija, mąstymo būdas rėmėsi įvairių epochų mąstytojais. Neabejoju, kad jo teatre būtų galima tikėtis įvairių provokacijų, išjudinančių, o gal net erzinančių žiūrovus. Bet tai nebūtų vardan šou ar matymo. Tai būtų paremta gilia situacijos analize.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!