- Prieš daugiau nei penkerius metus su tautiniu kostiumu ir medicinos studijų diplomu rankose sakėte – noriu gydyti Lietuvoje. Ir savo žodžio laikotės!
 
- Taip. (Šypsosi.) Simboliška: kai tuomet mane kalbinote, dar nebuvau nei gydytoja, nei rezidentė – tik žmogus, turintis svajonių. Dabar lyg ratas apsisuko – ir rezidentūra baigta, ir knyga išleista. Ir viskas Lietuvoje.
 
- Pirmaisiais rezidentūros metais sukūrėte tinklaraštį „LRezidentė“. Kaip gimė poreikis rašyti?
 
- Man visada tai patiko. Tiesa, rašiau daugiau sau – nesidalinau puslapiu aktyviai tarp draugų ar pažįstamų, nesitikėjau, kad mano rašinius skaitys didelė auditorija. Aišku, jeigu būčiau tikrai norėjusi, kad niekas nežinotų, galėjau parašyti ir ištrinti. Bet turbūt dalis manęs norėjo, kad kas nors išgirstų, pamatytų, pamėgintų suprasti.
 
- O tada vieną dieną – tūkstančiai reakcijų.
 
- Taip, net išsigandau. (Juokiasi.) Įrašą palikau po sudėtingo budėjimo, įsijungiau kitą dieną – tūkstančiai reakcijų. Nebuvau tam pasiruošusi.
Visuomet stengiuosi, kad istorijose niekas nebūtų atpažįstamas. Bet situacijos medicinoje kartojasi – todėl žmonės atpažįsta save, nors rašiau ne apie juos.
Daug atsiliepimų sulaukiu ir iš bendraamžių ar jaunesnių kolegų. Jie irgi atpažįsta save, ypač tą laiką, kai buvome tik pradedantys gydytojai. Mums visiems buvo labai sudėtinga.
 
- Baigusi rezidentūrą panorote užbaigti ir rezidentės istoriją, kuri virto debiutine jūsų knyga – „LRezidentė. Dar viena ligos isto(e)rija“. Visgi joje pasakoja ne Gintarė, o Ieva. Kodėl?
 
- Bijojau rašyti autobiografiją. Ta mintis mane stabdė nuo knygos rašymo apskritai. Bet kai grįžau prie pirmojo savo tinklaraščio įrašo ir pabandžiau įsivaizduoti, kad istoriją pasakoja kita rezidentė, tarsi atsikvėpiau. Atsirado daugiau erdvės – kitiems veikėjams, kūrybiniam procesui. Atsipalaidavau.
 
- Visgi – istorija tai ar isterija?
 
- Manau, skaitytojas nuspręs. (Šypsosi.) O idėja pavadinimui gimė taip: pirmas vasaris rezidentūroje, dirbu Kauno klinikų Širdies aritmijų skyriuje. Kasdien atvažiuoja pacientai, gauna stimuliatorių, išvažiuoja. Tu turi sutvarkyti ligos istoriją, nes tai stacionarinė paslauga. Pirmą dieną istorijos, antrą dieną dar tiek pat. Stale buvo tokia skylė dokumentams sukišti. Aš vis dar nelabai orientuojuosi, o dokumentai kaupiasi… Savaitės gale stalas tiesiog sulūžo. Ir aš pagalvojau: kokios čia ligos istorijos? Isterijos! Vakare sėdėjome su kitais rezidentais ir tvarkėme tuos popierius.
 
- Didžioji knygos dalis – pirmieji rezidentūros metai, kai šokas didžiausias. Ar medicinos studijos paruošia realybei?
 
- Manau, kad ne. Pirmaisiais metais tikrai neturėjome normalių sąlygų dirbti – bet ne tai svarbiausia. Dabar visi kalba apie psichinės sveikatos svarbą, o kai mirė mano pirmasis pacientas, gydytojas priėjo ir sako: „Tai gal nežliumbsi?“ Aš stoviu ir nežinau – ar man reikia verkti? O gal negalima? Kaip čia dabar elgtis? Mes per daug dalykų traktuojame kaip savaime suprantamus, bet iš tiesų jie niekam nėra savaime suprantami.
Visose konferencijose dabar rašo: kognityvinė elgesio psichoterapija, pirmu numeriu. O kiek medikų žino, kas tai iš tikrųjų yra? Skambūs žodžiai, bet ar mes juos įsisąmoninome? Mums ypač trūksta minkštųjų kompetencijų.
 
- Skaudžias ir sudėtingas istorijas pasakojate su gera doze humoro. Jis – duotybė ar būtinybė?
 
- Žmonės sako, kad esu sarkastiška. Bet aš skaitau savo tekstus ir nematau to.
Iš tiesų niekas knygoje nėra juokinga – situacijos tiesiog tragikomiškos. Prisimenu Balio Sruogos „Dievų mišką“ – kaip jis rašė apie koncentracijos stovyklą, kaip žmonės tupinėja su malkomis, kad tik nepervargtų, nenumirtų. Skaitai ir lyg juokinga. O iš tiesų – siaubas. Čia irgi panašiai: medicinoje juokas ir ašaros eina kartu. Jei medikai neverktų – nesijuoktų.
 
- Esate ir psichoterapeutė. Ar tai padeda išgyventi tai, ką matote darbe?
 
- Manau, kad taip. Bet svarbiausia – asmeninė psichoterapija, kurią lankau labai ilgai, faktiškai nuo pirmų ar antrų studijų metų. Jau tada buvo sunku išbūti medicinos studijose su tuo cinizmu, su „savaime suprantamu“ abejingumu. Maža to, ne visada studijos sekėsi taip, kaip norėjau. Turėjau daug ką pergalvoti ir perdirbti.
Vėliau supratau, kad žinių reikia ir dėl pacientų. Daug neurologinių ligonių turi psichosomatinį komponentą. Jie tikrai išgyvena, jaučia simptomus, o mes tam neapmokomi. Tik norime įkišti tabletę – ir viskas.
 
- Kada supratote, kad nepasirūpinus savimi – kitais nepasirūpinsi? Ir kaip atpažįstate tą ribą?
 
- Tą išgirdau anksti, bet supratau tikriausiai priešpaskutiniais studijų metais, kai jau nebuvau tokia jautri visai teisybei ir neteisybei, informacijai ir dezinformacijai. Tada supratau – jei noriu neprapulti, turiu vadovautis savo vertybėmis.
Kartais sunku suprasti, kur ta riba, kada jau ko nors nebegaliu padaryti, todėl labai stebiu savo artimuosius, draugus – kaip jaučiasi jie. Rūpinuosi, kad ryšiai būtų tvirti ir prasmingi – juk jų taip lengvai nesuremontuosi ir neatgausi. Taigi, pagal savo palaikymo ratą stebiu ir save.
 
- Knygoje rašote apie jauno gydytojo virsmą. Ieva ieško, kuo būti, į ką lygiuotis. Kokia ji išeina, baigusi rezidentūrą?
 
- Yra žmonių, kurie galvoja, kad viską žino. Kai man buvo aštuoniolika, galvojau, kad viską žino abiturientas. Paskui – studentas. Tada – docentas, profesorius. Dabar supratau, kad niekas iki galo nieko nežino. Ieva ieškojo to idealo, kuo būti – vedėja, „daktaryte“. O galiausiai ji tiesiog turi mokėti būti savimi ir viskas. Ji bus ir sarkastiška, ir darys klaidų, ir kada nors į ką nors pažiūrės pro pirštus. Ji bus tokia kaip visi – tiesiog žmogus.
 
- Kalėdas praleidote budėdama?
 
- Taip. Esu iš Žagarės, tad važiavome per visą Lietuvą. Išvažiavome anksti, kad ir tėvus aplankytume, ir į darbą laiku spėčiau. Nesijaučiau nubausta ar liūdinti. Netgi priešingai – didžiuojuosi būdama tarp žmonių, kurie dirba būtinus darbus – gaisrininkų, policininkų, degalinių darbuotojų. Darome kažką prasmingo.
Galbūt dabar budėjimai nebepalieka tiek daug įspūdžių – bandau žiūrėti pragmatiškai. Dirbu darbą, suteikiu žmonėms pagalbą, tuomet važiuoju namo. Galiu būti ir pavargusi, ir visokių dalykų jausti, bet tos dienos eina ir praeina. O pacientai lieka tvarkytis su savo ligomis…
Tiesa, keletą istorijų jau spėjau aprašyti tinklaraštyje. „Būčiau žinojęs, kad laikys per šventes, būčiau namuose geriau miręs.“ – „O ko jūs tikėjotės atvažiavęs Kūčių naktį?“ – „Aš nieko nesitikėjau, gi sakė, kad mane nekalbantį be sąmonės atvežė.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!