- Anna, aprašyta istorija, regis, baigiasi laimingai – jūs su dukrele pabėgote iš Kairo ir grįžote į gimtąją Lietuvą. Koks tęsinys – kaip jums sekėsi grįžus?
 
- Kai grįžome į Lietuvą, gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Kad ir džiaugiausi ištrūkusi, reikėjo išgyventi – rasti pinigų, rasti dukrai darželį, kad galėčiau dirbti. Dukrytė praktiškai nebuvo mačiusi žmonių, bendrauti ar eiti kur nors jai buvo nepakeliama, kildavo daug pykčio priepuolių, visokių sunkumų. Mums labai reikėjo psichologo pagalbos. Kai sutikome nuostabią specialistę, ji pasakė tiesiai: „Kol mama nepagis, niekuo negalėsiu pagelbėti ir vaikui. Ji mato tave, jaučia tave, jeigu tu neatsistosi ant kojų, bus blogai.“ Pusantrų metų taip bendravome. Ji buvo vienintelis žmogus, kuriam galėjau pasakyti viską, ką jaučiu, kas negerai.
 
- Knygoje aprašote, kaip viskas prasidėjo – draugė supažindino su egiptiečiu, įsimylėjote per atstumą. Kaip atsitiko, kad išvykote gyventi pas žmogų, kurio beveik nepažinojote?
 
- Galvojau apie tai šimtus kartų. Dabar suprantu, kad viskas ateina iš vaikystės. Mamos nemeilė, nepasitikėjimas savimi, jausmas, kad esi nieko verta. Nuolat girdėjau: „Esi tokia pat nevykėlė kaip tavo tėvas, lūzerė, linkiu tau niekada gyvenime nesukurti šeimos.“
Kai žmogus pats savęs nemyli, jis ieško, kad kas nors jį mylėtų. Norėjau būti mylima, norėjau įrodyti mamai, kad galiu būti laiminga, sukurti šeimą. Tikėjau, kad pabėgusi toli pagaliau rasiu laimę. O kur dar tos įkyrios mintys, kad jau esu per sena, reikia džiaugtis, kad mano kelyje išvis kas nors „pasimaišė“. Paprasčiausiai ieškojau meilės ir įkliuvau į manipuliatoriaus pinkles. Jis puikiai žinojo, kad neturiu šeimos palaikymo – tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti, prižadėti visko.


 
- Skaityti apie tai, ką išgyvenote, buvo sunku – fizinis smurtas, seksualinė prievarta, psichologinis teroras, įkalinimas bute be dienos šviesos. Kas jums padėjo išgyventi tokiomis sąlygomis?
 
- Iš tiesų jausmas buvo toks, lyg miegi ir sapnuoji košmarą, bet niekaip negali pabusti.
Buvau užrakinta su nevedžiojamais šunimis, triušiu, vištomis, ančiukais, nepakeliamoj smarvėj. Kartais pagalvodavau: negi visą gyvenimą taip ir nugyvensiu? Iš pradžių tikrai netikėjau, kad įmanoma pabėgti, vis bandžiau jam gerintis, nusileisti – kad tik išgyvenčiau. Bet ryte atsikeli ir vėl matai tas pačias tamsias lubas, užtrauktas užuolaidas, kurių buvau prisakyta niekada neatitraukti, – pasidaro bloga.
Laimei, tapau mama. Vaikas man neleido užsisėdėti – reikėjo prausti, tvarkyti, žaisti, gaminti valgį. Nuo beprotybės gelbėjo ir fotografija. Susikoncentravau į kūrybą. Fotografuodavau gyvūnus, dukrą, žaisdavau su šešėliais, tada sėdėdavau prie fotošopo, o dukra man ant kelių jau bandydavo pati piešti. Ačiū Dievui, turėjau kompiuterį, internetą… Prisijungiau prie aktualių grupių, siunčiau savo darbus, dalyvavau konkursuose, stengiausi apsupti save bendraminčiais.
 
- Bendraminčių dėka jums ir pavyko pasprukti. Visgi į Lietuvą pabėgote be pinigų, be drabužių, su maža dukra ant rankų. Kaip reagavo artimieji? Ar jūsų kas laukė?
 
- Nelaukė niekas. Prisiglaudžiau pas mamą, bet po poros savaičių ji mus išmetė lauk. Priglaudė draugė – turbūt visą gyvenimą jai neatsidėkosiu.
Pirmosiomis dienomis bijojau, kad suseks, atvažiuos, atims vaiką, ilgai negalėjau dukros iš akių paleisti. Porą metų, jei vaikas lauke užbėga už pastato, man stodavo širdis – lekiu iškart, nes, atrodo, nubėgsiu ir jos neberasiu.
Pragyventi mums likdavo gal 50 eurų. Draugė nieko neklausinėdavo – nupirkdavo ir atnešdavo maisto, kartais rasdavau įdėtus dar 50 eurų. Vis pagalvodavau: kaip gali žmogus duoti, nieko nesitikėdamas atgal? Bet pasirodo, yra ir tokių… (Šypsosi.)
 
- Kaip reagavo kūnas, sveikata po tokios patirties?
 
- Lietuvoje dukrytė labai sirgo, dėl to negalėjau įsidarbinti, dirbau laisvai samdoma fotografe, darydavau fotosesijas. Pati irgi ilgai jaučiau pasekmes. Verkdavau kiekvieną dieną – nežinojau, ką daryti. Sunkiai dirbau su savimi, ieškojau įvairių savipagalbos būdų. Pusantrų metų buvau veganė, visas sienas persidažiau baltai – norėjosi kokiu nors būdu „išsivalyti“. Skaičiau daug knygų su panašiomis istorijomis – ieškojau patvirtinimo, kad ne aš viena tokia.
Per gyvenimą sulaukiau visokių pamokų, bet vis nepasimokydavau – tai visata ir davė tokią, kad maža nepasirodė. Niekam nelinkėčiau to, ką išgyvenau, bet nesigailiu. Nebūčiau dabar tuo, kas esu, jeigu nebūčiau to patyrusi.


 
- Biologinis mergaitės tėvas nebandė susisiekti?
 
- Niekada. Kiekvieną mano istoriją feisbuke stebi, žiūri, bet su dukra bendrauti nenori. Niekada nepaskambino, nepaklausė, kaip sekasi, gal ko trūksta.
Būčiau leidusi bendrauti su dukra, nes neturiu teisės atimti iš jos tėvą, bet jis nenorėjo. Mano sąžinė rami. Nenuodiju dukros savo mintimis – kai užaugs, ji pati nuspręs, nori su juo matytis ar ne.
Prisimenu, kartą, būdama ketverių, ji man sako: „Mama, ar tu prisimeni, kad ten, kur gyvenome, buvo labai piktas vyras? Jis tave skriausdavo.” Štai tokie jos vaikystės prisiminimai apie tėvą…
 
- Praėjo beveik septyneri metai po to, kai ištrūkote iš Kairo. Ar metams bėgant išmokote vėl pasitikėti žmonėmis, nesibaiminti santykių?
 
- Pamažu pasitikėjimą atgavau. Pasveikau, ir kaip sako, koks pats esi, tokius žmones pradedi traukti. Pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą, kitaip elgtis, galvoti – dabar mane supa ir kitokie žmonės.
Po Kairo galvojau, kad niekada gyvenime, už jokius pinigus neturėsiu jokių reikalų su vyrais. Lietuvoje pragyvenau penkerius metus ir, jei kas kviesdavo, neidavau net arbatos atsigerti. Bet viskas atėjo savo laiku. Net nebūčiau patikėjusi, kad mano gyvenime viskas gali taip apsiversti. Vėl įsimylėjau, drauge išvykome į Prancūziją, vasarą ištekėjau. (Šypsosi.) Čia gyvenu jau pusantrų metų – kuriu, dalyvauju fotografijos parodose, parduodu darbus. Esu labai laiminga. Laiminga ir mano dukra – pagaliau turi tikrą tėtį.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!