Toks mąstymas atrodo įsivyravęs ir socialiniuose tinkluose, ir privačiuose pokalbiuose. Pavyzdžiui, vos tik paskelbus žinutę, susijusią su demografija, Lietuvos žmogaus teisių centro paskyrose socialiniuose tinkluose pasipila komentarai, kuriuose moterys vadinamos egoistėmis, karjeristėmis, susikoncentravusiomis į save ir dar blogiau. Atsakydamos į kaltinimus, moterys tuose pačiuose komentaruose rašo besidžiaugiančios, kai pasiekia tą amžiaus tarpsnį, kai reprodukcija tampa nebeaktuali, nes sumažėja visuomenės spaudimas.
 
Ši dinamika nemaža dalimi atspindi diskusijų, vykstančių socialiniuose tinkluose tendencijas. Tačiau kur šioje virimo lygį pasiekusioje diskusijoje dingo vyrai?
 
Kitas šios tendencijos pavyzdys – Lietuvoje, o, beje, ir nemažai kur pasaulyje gimstamumo rodikliai siejami su moterimi, t. y. kiek gimė vaikų vienai moteriai. Lietuvoje skaičiuojama, kad suminis gimstamumas vaisingo amžiaus moteriai pasiekė vieną vaiką. O kas skaičiuoja, kiek vaikų gimsta vienam vyrui?
 
Esamas gimstamumo rodiklio skaičiavimas, išskirtinai jį siejant su moterimi, žinoma, yra tik vienas iš daugelio probleminių aspektų, kuris diskutuojant mažina, o kartais ir visai trina vyrus iš diskusijų apie demografiją, nepaisant akivaizdaus – heteroseksualiose porose sprendimą dėl vaikų turėjimo / neturėjimo bei vaikų skaičiaus klausimą paprastai sprendžia du žmonės.
 
Tokia situacija, viena vertus, ignoruoja vyrų poreikius, neleidžia atvirai kalbėti apie jų patiriamas baimes ir sunkumus, kita vertus, palaiko moterims nepalankias nuostatas, susijusias su šeimos gyvenimu.
 
Štai neseniai kalbėjausi su keliomis bičiulėmis, kurios arba artėja link trisdešimties, ar šią ribą jau neseniai perkopė. Jos pasidalino nauju „trendu“ tarp jaunų vaikinų / vyrų: kurti šeimos jie nenori, tačiau nori turėti DAUG vaikų ir perduoti savo „genialius genus“ ateities kartoms. Kita bičiulė pasiguodė nuolat patirianti savo šeimos spaudimą ir klausimus dėl to, kada ji turės vaikų, kuriuos sustiprina diskusijos apie demografinę krizę žiniasklaidoje. Vaikų ji turėti nori, vis dėlto vyrų / vaikinų, kurie per pasimatymus pasakytų, kad jiems šeima yra vertybė, ji sako nesutinkanti.
 
Ar šie mano bičiulių sutikti vyrai – išimtis ar labiau taisyklė? Ar žinome, ar diskutuojame, koks iš tikrųjų yra šiuolaikinių vyrų požiūris į šeimą Lietuvoje? Kiek jų pasirinkimus lemia ekonominės priežastys, pavyzdžiui, nedidelis atlyginimas, ar atsakomybės baimė? Juk visuomenės nuomonės apklausos aiškiai indikuoja, kad vyrams ir toliau išimtinai priskiriame šeimos maitintojo rolę. Ar toks lūkestis nėra bauginantis? Kokius vidinius konfliktus dėl tėvystės patiria vyrai? Ar bevaikiai vyrai tikrai yra tiesiog šeimos nesukūrę viengungiai (kaip visuomenė dažnai yra linkusi aiškinti tokį reiškinį), ar tokį sprendimą jie priėmė sąmoningai, įvertinę savirealizacijos poreikį, ekonomines bei socialines vaikų turėjimo aplinkybes? Šiais klausimais – beveik spengianti tyla viešojoje erdvėje.
 
Kita vertus, kokios yra vyrų, kurie nori kurti ar sukuria šeimas su moterimis, nuostatos ir kaip jos dera su partnerės ar sutuoktinės poreikiais?
 
Europos lyčių lygybės indeksas jau ne vienerius metus iš eilės signalizuoja: nors, viena vertus, moterys aktyviai dalyvauja darbo rinkoje (šiuo rodikliu lenkiame daugelį ES valstybių), tačiau išlieka ryškūs moterų ir vyrų pajamų skirtumai, o moterims vis dar tenka didesnė buities ir rūpybos artimaisiais našta.
 
Indekso duomenys rodo, kad 60 proc. moterų kasdien užsiima namų ruošos darbais (maisto gaminimu, valymu, skalbimu ir pan.), kai tarp vyrų tokią veiklą kasdien atlieka tik 33 proc. Beveik keturios iš dešimties (37 proc.) moterų kasdien daugiau nei penkias valandas skiria vaikų iki 11 metų priežiūrai. Tiek laiko skiriančių vyrų – tik 25 proc.
 
Ne veltui mokslininkai, tiriantys diskursus apie šiuolaikines šeimas, signalizuoja apie vienišumo jausmą, patiriamą santuokoje, bei „ištekėjusios vienišos mamos“ fenomeną: tai moteris, motina, formaliai gyvenanti su partneriu, kuris praktiškai beveik nedalyvauja nei vaikų auginime, nei buityje, nei emociniame šeimos gyvenime. Ilgainiui daugelis šių moterų renkasi skyrybas.
 
Pabaigai – už lango šiandien XXI a. Nieko nepriversime nei tapti tėčiais, nei mamomis, o mažo gimstamumo nepakeisime neproporcingą atsakomybės dalį perkeldami moterims bei vyrus pašalindami iš diskurso.
 
Laikas nustoti kaltinti moteris ir, nesiveliant į karą tarp lyčių, pažiūrėti, kokių baimių, saugumo poreikių bei kultūrinių pokyčių kaitos reikia, kad vaikų Lietuvoje gimtų daugiau.
manoteises.lt