- Turbūt dar plaukia sveikinimai, kuomet minint Medikų dieną Sveikatos apsaugos ministerija jums suteikė Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklą?
 
- Taip. Gėlės nevysta nei kabinete, nei namuose. Iš tiesų, nepaprastai smagus bendruomenės palaikymas. Netikėtas, bet malonus. Šis apdovanojimas man reiškia viso gyvenimo darbo rezultatą. Nieko, atrodo, ypatingo nedariau, bet mano filosofija į profesiją, į mano kasdienį darbą pagaliau buvo įvertinta. Man atrodo, kad einu teisingu keliu, myliu savo profesiją ir dėl to man sekasi atskleisti šios specialybės grožį. Būti slaugytoju reiškia labai daug atsakomybės už save, už komandą. Tai tikrai yra sudėtingas ir nepaprastai atsakingas darbas. Slaugytojo darbą net vadinu aštuonkoju: tu esi tarpininkas, tu esi arčiausiai paciento, turi užtikrinti, kad visi būtų sotūs ir laimingi. Tai yra sunku, atsakinga, bet taip pat tai yra viena tų specialybių, kuri skatina didžiuotis, nes tai – kasdienė pagalba žmonėms.
 
- Šiuos metus ministerija yra paskelbusi slaugytojų metais, siekdama spręsti didėjantį specialistų trūkumą ir didinti profesijos patrauklumą. Ar jaučiate išaugusį dėmesį jūsų problemoms?
 
- Dėmesys iš tikrųjų jaučiamas. Net ir ministerijoje po ilgo laiko atsirado patarėja būtent slaugos klausimais. Tokios pareigybės anksčiau, atrodo, nebuvo. Be to, ir moksliniai tyrimai rodo, kad jeigu aukščiausiose grandyse slaugytojai atstovauja slaugos grandžiai, vadinasi, visuose lygmenyse turime slaugytoją. Tikrai jaučiame ir padidėjusį finansavimą, ir projektų, skirtų būtent slaugytojų išlaikymui, pritraukimui ir įgalinimui, daugėjimą. Šiais metais „Slaugos savaitė“ apjungė visuose miestuose vykstančius renginius, o ją vainikavo renginys Seime. Visų konferencijų bendra žinutė buvo ta, kad slaugytojai yra mūsų ateitis ir kad įgalinti slaugytojai gelbsti gyvybes.
 
- Kokia situacija jūsų įstaigoje, kur dirbate direktoriaus pavaduotoja slaugai?
 
- Mes nesame išimtis. Slaugytojų trūkumą jaučiame ir skiriame tam dėmesį. Turime didžiulį palaikymą iš administracijos ir bendruomenės. Turime patvirtinę slaugytojo profesijos prestižo politiką, kurią nuo šių metų bandome įgyvendinti, turime platų priemonių planą, kaip galėtume išlaikyti ir pritraukti darbuotojus. Manau, kad tai mums pavyks. Turbūt vienintelis receptas būtų pačiam savyje turėti lyderystės, burti komandą, šviesti visuomenę, kad slaugytojo profesija yra tikrai šauni, nes turime daug galimybių, galimas karjeros kelias, taip pat užtikrinti geras darbo sąlygas ir gerą mikroklimatą darbovietėje. Atrodo, paprasta, bet iš tiesų jis veikia.
Be abejo, nieko nepadarysi be žmonių tikėjimo savimi. Svarbu didžiuotis savo profesija. Be to, norėtųsi, kad jos gėrį ir grožį pamatytų visuomenė ir mūsų pacientai pasitikėtų slaugytojais, jų sprendimais ir žiniomis. Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo daugiau slaugytojai yra įgalinti priimti sprendimus, dalyvauti gydyme, tuo pacientų pasitenkinimas yra didesnis. Svarbiausia reikia tikėjimo savimi, visuomenės švietimo ir teisės aktų sutvarkymo, kad slaugytojai galėtų priimti tuos sprendimus.
 
- Išplėstinės praktikos arba vadinamieji „išmanieji“ slaugytojai yra pasakoję, kad neretai tiek gydytojai, tiek bendrosios praktikos slaugytojai į juos žvelgia skeptiškai arba tarsi į konkurentus. Gal požiūris į juos pamažu keičiasi?
 
- Požiūris iš lėto keičiasi. Išplėstinės praktikos slaugytojai nenori nieko iš nieko atimti. Jie tiesiog tampa kasdiene komandos dalimi, be kurių neįsivaizduojama klinikinė praktika. Požiūris pamažu keičiasi, bet nemeluosiu sakydama, kad dar reikia šviesti tiek mūsų kolegas gydytojus, tiek pačius slaugytojus, kad vis dėlto išplėstinės praktikos slauga nėra jų kompetencijų atėmimas, bet komandos sustiprinimas visų naudai. Laimi ir pacientas, ir gydytojas, ir slaugytojas.
Išplėstinės praktikos slaugytojas turi daugiau sprendimų galios ir gali savarankiškai atlikti pacientui kai kurias intervencijas. Šiuo metu Lietuvoje yra keturios specializacijos: skubiosios medicinos pagalbos, pirminės sveikatos priežiūros, anesteziologijos ir reanimatologijos šaka ir stacionaro šakos. Išplėstinės praktikos slaugytojas pagal savo kompetencijas iki tam tikro lygio gali priimti ir gydyti pacientus pats, kai jau jo kompetencijos peržengiamos arba komplikuojasi situacija, tada įsitraukia ir gydytojas. Tai reiškia, kad tokie slaugytojai gali atpalaiduoti gydytojus nuo lengvesnių gydymo atvejų, o šie tada gali dėmesį skirti sudėtingesniems gydymo atvejams. Tyrimai rodo, kad tokia praktika labai gera. Pacientai irgi yra labiau patenkinti, nes jie greičiau gauna kokybišką paslaugą, nes ta paslauga, ar ją suteikia gydytojas, ar išplėstinės praktikos slaugytojas, kokybiškai yra tokia pati.
 
- Kaip jūs pati pasirinkote slaugą – ar kada gailėjotės tokio sprendimo?
 
- Iš tikrųjų man atrodo, kad ne aš pasirinkau, o mane pasirinko. Visada nuo vaikystės žinojau, kad noriu mokytis tuometiniame Kauno medicinos universitete. Atsitiktinai surašiau praktiškai visas medicinos grandies specialybes ir kažkokiu būdu, nežinau kokiu, slaugą parašiau pirmu numeriu. Ten ir įstojau. Pirmame kurse supratau, kad atsidūriau ten, kur turiu būti. Man labai patiko. Per tiek metų dar nė karto nepasigailėjau, kad aš būtent pabaigiau slaugą. Čia tikrai matau labai daug galimybių, labai daug gerų dalykų, kuriuos galiu dar padaryti.

---

 
Trumpa dosjė

Savo karjerą pradėjo LSMUL Kauno klinikose, kur dirbo bendrosios praktikos slaugytoja Intensyviosios terapijos klinikoje.
Profesinę veiklą tęsė LSMUL Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje, kur ėjo vyresniosios slaugytojos – slaugos administratorės pareigas.
Dirbo Respublikinės Kauno ligoninės Terapijos klinikos vyriausiąja slaugos administratore bei išplėstinės praktikos slaugytoja.
Šiuo metu eina direktoriaus pavaduotojos slaugai pareigas LSMU Kauno ligoninėje.
Taip pat dėsto aukštojo mokslo institucijose, rengia būsimuosius slaugos specialistus.
Lietuvos išplėstinės slaugos praktikos asociacijos bendraįkūrėja ir ilgametė
valdybos narė.
Lietuvos slaugytojų vadovų sąjungos narė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!