Viena karta jau prarasta
 
„Anksčiau pagrindinė mūsų pacientų kategorija būdavo vyresni nei šešiasdešimties žmonės – demencijos, depresijos, vienatvė. Paskutinius penkerius metus maždaug pusė guldomų pacientų yra aštuoniolikos–trisdešimties metų jaunuoliai, beveik vienareikšmiškai – dėl priklausomybių. To nebuvo. Tai tragiška situacija“, – kalbėjo M.Marcinkevičius.
 
Anot psichiatro, tendencija iš esmės pakito sprogus sintetinių narkotikų rinkai. „Anksčiau žinojome keturias pagrindines grupes, turėjome testus, žinojome, kaip gydyti. Dabar sintetinių narkotikų rinkoje per tūkstantį junginių, kasdien atsiranda po naują, beveik visi maišyti“, – sakė jis.
 
„Net ir pats žodis „žolė“ šiandien klaidina. Tai seniai nebe žolė. Tai – genetiškai modifikuotos medžiagos, dvidešimt kartų stipresnės už natūralias. Niekas net nesivargina jų auginti – paima paprastą žolę ir supurškia sintetiniais kanabinoidais“, – aiškino psichiatras. Tokios medžiagos, pasak specialisto, psichozes sukelia du-keturis kartus dažniau, o net ir nustojus vartoti pasekmės išlieka.
 
M.Marcinkevičius taip pat atkreipė dėmesį į didelį skirtumą tarp suaugusiųjų ir vaikų psichiatrijos paslaugų. Suaugusieji, patyrę psichozę, pagalbos dažniausiai sulaukia per parą, o vaikams, turintiems priklausomybių, neretai tenka laukti mėnesius.
 
„Ligonių kasa pinigus skirsto istoriniu principu – pagal praėjusių metų biudžetus. Reikia esminio pokyčio įstatymų lygmeniu, kad vaikas pagalbą gautų čia ir dabar“, – į Seimo narius kreipėsi M.Marcinkevičius.
 
Vartoja, nes bėga
 
„Vaikas vartoja ne todėl, kad madinga. Jis vartoja, nes nori ko nors jausti mažiau – arba, priešingai, jausti daugiau“, – paauglių priklausomybių priežastis aiškino Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktorė doc. dr. Aušra Širvinskienė.
 
Anot jos, RPLC specialistams ne tiek svarbu, ką vaikas vartojo, kiek laiko ar kur gavo – pirmiausiai teiraujamasi, nuo ko jis bėga, kas jam skauda: „Tik supratę, ką vaikas randa psichoaktyviose medžiagose, galime galvoti, kaip jam padėti.“
 
„Kartą dvi paauglės įsimylėjo tą patį vaikiną, – klinikiniu atveju pasidalijo A.Širvinskienė. – Neturėjo įgūdžių nei kaip save pateikti, nei kaip užmegzti pokalbį, nei kaip jį palaikyti. Pradėjo vartoti psichoaktyvias medžiagas, kurios, jų nuomone, suteikdavo laisvumo. Mokome formulių, matematikos, kalbų. O pamirštame mokyti santykio ir bendravimo. Tai – vienas pamatinių dalykų.“
Pasak RPLC vadovės, vartojimą dažniausiai lemia vidiniai sunkumai: tėvų skyrybos, nesibaigiantis egzaminų stresas, depresija, nerimas. Taip pat ir emocinių įgūdžių stoka, verčianti ieškoti pabėgimo.
 
„Kai matome verkiantį kūdikį, žinome, ką daryti – paimame ant rankų, pasupame, pakeičiame sauskelnes. Tas pats kūdikis po keturiolikos metų pareina namo, trenkia durimis, užsidaro kambaryje. Kaip mokykloje? – Normaliai. Ko lendi? – Ir staiga visi pasimetę“, – atkreipė dėmesį A.Širvinskienė.
 
Anot specialistės, paauglio smegenys, ypač sritys, atsakingos už sprendimų priėmimą ir rizikos vertinimą, baigia formuotis tik apie dvidešimt penktuosius metus. „Paauglys nėra blogas. Jo smegenyse tiesiog dar nesibaigė statybos. Jeigu namuose vyksta remontas, ar tikitės idealios tvarkos? Su paaugliu tas pats“, – aiškino centro vadovė.
 
Tėvų vaidmuo kritinis
 
Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro koordinatorė Milda Pasaravičiūtė pristatė tarptautinio modelio „Planet Youth“, nuo 2020 metų taikomo sostinėje, duomenis. Kas dvejus metus apklausiami dešimtokai – pernai tyrime dalyvavo daugiau kaip keturi su puse tūkstančio mokinių iš šešiasdešimt dviejų Vilniaus mokyklų.
 
Per ketverius metus dvigubai sumažėjo dešimtokų, vartojusių alkoholį, elektronines cigaretes ar kanapes. Tačiau penkiolika procentų pripažino vartoję alkoholį namuose, o keturiolika procentų pirmąjį gurkšnį gavo iš šeimos narių.
 
„Visuomenėje gajus mitas – jei pats duosiu pabandyti, vaikas nenorės vartoti už namų ribų. Duomenys rodo, kad taip nėra. Vaikas, paragavęs namuose, vienodai dažnai vartoja ir už jų ribų“, – sakė M.Pasaravičiūtė.
 
Didelę įtaką paauglių elgesiui turi ir tėvų reakcija – kuo aiškiau tėvai išreiškia nepritarimą vartojimui, tuo rečiau paaugliai linkę tai daryti. Dar vienas kritinis rodiklis – kartu praleistas laikas. „Tik keturiasdešimt aštuoni procentai paauglių sako savaitgaliais dažnai leidžiantys laiką su tėvais, darbo dienomis skaičius perpus mažesnis. Paaugliams trūksta ne kontrolės, o tikro buvimo šalia“, – pažymėjo M.Pasaravičiūtė.
 
Pranešėja akcentavo ir prastėjančią merginų savijautą. Savo psichikos sveikatą gera arba labai gera laiko penkiasdešimt devyni procentai vaikinų ir tik trisdešimt šeši procentai merginų. Aštuonias ar daugiau valandų per parą miega keturiasdešimt trys procentai vaikinų ir vos dvidešimt septyni procentai merginų. „Į mokyklą ateina jaunuoliai neišsimiegoję, pavargę, nelaimingi. Tą reikia matyti“, – įspėjo koordinatorė.
 
Pamokos iš Alytaus
 
Kaip su psichoaktyvių medžiagų vartojimu realiai kovojama mokyklose, papasakojo Alytaus Putinų gimnazijos direktorė Daiva Sabaliauskienė, pristačiusi bandomojo prevencijos projekto patirtį.
 
Kartu su Alytaus apskrities policijos komisariatu mokykla įvertino savo saugumo padėtį. „Toks įsivertinimas turėtų tapti higiena kiekvienai mokyklai“, – pabrėžė direktorė.
 
Gimnazija ėmėsi ir nestandartinių priemonių – inžinerinių technologijų mokytojas sukonstravo kietųjų dalelių detektorių, fiksuojantį oro taršos pokyčius mokyklos tualetuose. Atsiradus signalui, vaizdo kameros padeda identifikuoti mokinius. Naudojamas ir metalo detektorius.
 
„Vienas vaikinas atsinešė į gimnaziją peilį ir per pertrauką demonstravo jį draugams. Be vaizdo kamerų net nebūtume sužinoję. Klausiu, kodėl atsinešei. Atsakymas – norėjau pasilinksminti. Veiksmas užkardytas, bet jis rodo, kaip greitai keičiasi mokyklos kasdienybė“, – pasakojo D.Sabaliauskienė.
 
Direktorė pasakojo, kad per vieną susitikimą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento specialistas rodė tėvams, kaip atrodo priemonės psichoaktyvioms medžiagoms vartoti. „Vienas tėtis sako – o jėzau, mano vaiko pieštukinė pilna tokių pieštukų, o aš galvojau, kad čia flomasteriai taip kvepia“, – prisiminė D.Sabaliauskienė.
 
Pasak jos, prevencija veikia tada, kai paaugliai patys įsitraukia. Tam tikslui gimnazija pasitelkė miesto teatrą – aktoriai sukūrė etiudų ciklą, kuriame mokiniai modeliuoja sudėtingas situacijas. „Vaikai apie psichoaktyvias medžiagas, ribas ir spaudimą kalba atviriau, kai mato vaidybą, o ne paskaitos skaidres“, – pažymėjo gimnazijos direktorė.

---

 
Komentarai
 
Seimo pirmininkas Juozas Olekas:
 
- Tai ne tik sveikatos ar švietimo sektoriaus klausimas. Tai klausimas, kokioje visuomenėje norime gyventi. Ar pusiau kriminalinėje, apdūmytoje aplinkoje – ar bendruomenėje, kurioje rūpi ne tik fizinė sveikata, bet ir dvasinis ryšys tarp jos narių. Viena konferencija stebuklo nepadarys. Bet jei labiau pažinsime vieni kitus, susibursime, pasitikėsime ir tęsime darbus.

---

 

Seimo pirmininko pavaduotoja Orinta Leiputė:
 
- Didžiausias iššūkis šiandien ne vien cheminės medžiagos – didžiausias iššūkis yra tai, kaip vaikai jaučiasi mūsų sukurtoje socialinėje sistemoje. Labiausiai sujungti skaitmeninėje erdvėje paaugliai jaučiasi labiausiai vieniši. Socialiniai tinklai sukūrė negailestingą lyginimosi kultūrą, generuojančią nuolatinį nerimą – ne aštrų baimės jausmą, o lėtą, sekinantį. Ir vaikai nusiraminimo ieško psichoaktyviose medžiagose. Šios problemos atidėlioti negalime – reikia bendrų susitarimų, kaip ir dėl telefonų, kaip ir dėl vaikų užimtumo.
 

---

Konferencijos organizatorė, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Jurgita Šukevičienė:
 
- Tai nėra nei vienos ministerijos, nei mokyklos, nei tėvų atsakomybė. Tai bendras mūsų valstybės atsakomybės egzaminas. Specialistai dirba ties riba, tėvai kartais lieka vieni, o kartais pati šeimos aplinka tampa rizikos veiksniu. Sistema kiekvienoje grandyje turi įrankius, bet veikia fragmentiškai – grandinė trūkinėja. O rizikos aplinka keičiasi greičiau, nei institucijos spėja į ją reaguoti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!