Sapiegų ainis iš Padratvinio
Bronius Sipavičius gimė 1885 metais sausio 25 dieną keisto pavadinimo kaime – Padratvinyje, esančiame tuometiniame carinės Rusijos administracijos įkurtame Kelmės valsčiuje. Būsimasis sveikatos ministras buvo kilęs iš šeimos, išauginusios keturis sūnus, kurios giminystės medžio tiek šakos, tiek ir šaknys driekiasi net iki septyniolikto amžiaus, kur persipina su garsiąja Sapiegų gimine.
Broniaus Sipavičiaus tėvas – Mečislovas Fortunatas Sipavičius – buvo pagarsėjęs savo krašte kaip 1863 metų sukilėlis, kovojęs prieš carinę armiją prie Papilės, Gargžduose. Vėliau pabėgęs į Paryžių, iš kurio sugrįžo tik po caro Aleksandro III amnestijos, paskelbtos 1872 metais. Tai štai Broniaus tėvas buvo kilęs iš vienos Sapiegų giminės atšakų. Tai įrodo dokumentai, teigiantys, jog Mečislovas Fortunatas bei jo tėvai, seneliai ir proseneliai turėjo bajoro titulą. Šis titulas buvo įgytas dar 1639 metais rugpjūčio 20 dieną pirmojo Sipavičių giminės atstovo Sipo, vėliau istoriniuose šaltiniuose vadinto Sipavičiumi.
 
Knygnešystė Lietuvoje ir Kaukazo platybėse
Pastebėjęs sūnaus imlumą žinioms, tėvas išleido Bronių į Šiaulių gimnaziją, kurią jis pabaigė 1904 m. Tais pačiais metais Bronius sėkmingai įstoja į daugeliui gabių jaunuolių patrauklų Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigia 1916 metais, įgydamas gydytojo diplomą. Kaip ir dauguma šviesaus proto ir mąslumo jaunuolių lietuvių, studijuodamas aktyviai įsitraukia į veiklą prieš carinę valdžią: dalyvauja slaptoje lietuvių studentų draugijoje, rūpinasi lietuviškos spaudos platinimu. Už visą šią atsidavimu dvelkusią veiklą valdžios buvo „apdovanotas“: 1906 metais sėdėjo Tilžės kalėjime už nelegalios lietuviškos literatūros gabenimą į Lietuvą. Po to sekė dar keletas pasėdėjimų Šiaulių, Panevėžio ir Kauno kalėjimuose. Ir vis už tą patį knygnešystės pomėgį.
1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas ir kaip karo gydytojas paskirtas į Kauno frontą, kuriame dirbo iki pat karo pabaigos, 1918 metų. Dirbdamas karo gydytoju, Bronius Sipavičius nenutraukė ir knygnešystės veiklos. 1917-1918 metais jis pradėjo lietuvinimo veiklą užsienio lietuvių bendruomenėse. Ypač aktyviai veikė tarp Batumo ir Trapezundo (dab. Turkijos Šiaurės Rytų zona besiribojanti su Gruzija) lietuvių. 1917 metų gruodžio 27-30 dienomis dalyvavo Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavime Tbilisyje, kuriame sekretoriavo. Paskutiniais karo metais, praleistais Kaukaze, Bronius Sipavičius užmezgė artimus ryšius su šiuose kraštuose gyvenusiais lietuviais ir atliko didžiulį darbą, gabenant jiems lietuvišką spaudą. Tai byloja ir asmeninė Broniaus Sipavičiaus korespondencija – kad ir mažytis gražus atvirukas, siųstas po daugelio metų Felikso Bachčiniano, kuriame parašyta: „Gerbiamas, Profesoriau, Sveikinu Jus su Naujaisiais metais, linkiu daug sėkmės nelengvame darbe, puikios sveikatos ir kaukazietiško ilgaamžiškumo.“
 
Gydytojo darbas Lietuvoje ir Rešeti lageryje
1918 metais spalio 10 dieną, B.Sipavičius grįžta į Lietuvą, apsistoja Jurbarke. Čia jis dirba Jurbarko ligoninės vedėju, tampa Raseinių apskrities gydytoju bei Obelių karantino viršininku. Ramus gydytojo darbas periferijoje ilgai netruko. 1923 metais sausio 1 dieną Bronius Sipavičius iškviečiamas prezidento ir paskiriamas sveikatos departamento direktoriumi, kurio pareigas ėjo iki 1926 metų sausio 10 dienos. Šiuo laikotarpiu B.Sipavičius pradeda ir akademinę veiklą: antraeilėse pareigose dirba Kauno universitete vyriausiuoju asistentu, nuo 1924 metų rugsėjo 1 dienos iki 1926 metų rugsėjo 1 dienos Teismo ir socialinės medicinos katedros vedėju, apsigina medicinos mokslų daktaro vardą ir tampa profesoriumi.
Broniaus Sipavičiaus vadovavimo sveikatos departamentui metu Lietuvoje buvo įsteigtos 8 naujos ligoninės. Pagal jo parengtą įstatymo projektą, kuriam pritarė apskrities gydytojų suvažiavimas, Lietuvos Seime 1927 metų sausio 23 dieną buvo priimtas ir po to sėkmingai įgyvendintas įstatymas „Kaimo gyventojų sveikatos reikalams rūpinti“, pagal kurį valsčių miesteliuose buvo įsteigti sveikatos punktai ir žymiai pagerėjo ir atpigo kaimo gyventojų sveikatos apsauga.
Baigęs eiti sveikatos departamento direktoriaus pareigas, B.Sipavičius ima verstis privačia gydytojo praktika, o nuo 1928 metų sausio 1 dienos jis paskiriamas Rokiškio apskrities gydytoju, kuriuo dirbo iki pat lemtingos 1941 metų birželio 14 dienos, kuomet už savo bajorišką kilmę ir knygnešio nuopelnus buvo ištremtas. Sibire buvo pasodintas į Krasnojarsko krašto lagerį Rešeti, kur paskirtas vyriausiuoju gydytoju. Lageryje buvo kalinami inteligentai iš Lietuvos, kurių gyvybes profesorius ir gelbėjo. Po 15 metų tremties jis grįžo į Lietuvą ir periferijoje dirbo gydytoju iki pat 83 – jų metų. Mirė 1972 metais vasario 18 dieną.
Gydytojas Bronius Sipavičius buvo ne tik kaukazietiškai energingas gydytojas, aktyvus lietuvybės skatintojas, bet ir įvairios visuomeninės veiklos dalyvis. Jis buvo renkamas į Lietuvos Šaulių sąjungos ir Verslininkų sąjungos centro valdybas, nuolatos skaitė paskaitas sveikatinimo temomis Lietuvos miesteliuose, kaimuose ir mokyklose. Už visą veiklą ši asmenybė buvo apdovanota Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vytauto ir Gedimino ir Šaulių sąjungos ordinais.