- Virgi, pasikeitęs iš stuomens ir iš liemens. Jau nebežinau, nė kaip bendrauti. Tokie pasiekimai: karjera, šeima... Turbūt visiems klasėje nušluostei nosis.
- Tikiuosi pasikeitęs gerąja prasme (šypsosi). Man natūraliai taip viskas susiklostė. Nemaniau, kad karjera yra kruopščiai planuojama iš anksto, tik vėliau, kai patekau į Seimą, ėmiau galvoti, kad visai patempčiau ir ministro postą... Kai premjeras apie tai ėmė kalbėti, supratau, kad tai realu.
Bet viskas greitai keičiasi, kaip ir mano ministro postas. Man tikroji gyvenimo prasmė yra šeima. Su žmona džiaugiamės, kad susilaukėme antro vaikelio. Bet už viską moki tam tikrą kainą. Namie nebūni kelias savaites, grįžęs jau nebematai to paties ką tik gimusios dukrytės Marijos veidelio. Atrodo jau visai kitas. Kelionės keičia ir santykius. Kadangi manęs dažnai nebūna namie, sūnui Vincentui amžinai dėl to jaučiuosi skolingas, norisi jį labiau palepinti. O jis, aišku, tuo gudriai naudojasi – žino, kad ant tėčio galima pajoti, daugiau išsireikalauti – amžinai: „tėti, dovanų, ką parvežei?“(juokiasi)
 
- Kaip su žmona suplanavę toliau styguoti gyvenimą, kai darbas penkmečiui keliasi į Briuselį?
- Šį mėnesį Briuselyje buvau vienas, o dabar vyksta namų pakavimas į dėžes – kraustomės ten su šeima. Vincentas rugsėjį pradės lankyti mokyklą. Belgijoje visai kitokia švietimo sistema – mokykla nuo ketverių metų. Aišku, pirmus metus dėl Marijos skiepų teks vis grįžti į Lietuvą. Po švenčių ten atvažiuos ir uošviai. Galima sakyti, tik tada pažindinsimės su Briuseliu, nes kol kas net prie eglutės nesu nuėjęs.


 
- Vadinasi, pirmas mėnuo Europos Komisijoje buvo įtemptas? Koks primas įspūdis?
- Neįprastas statusas, kai atstovauji jau ne tik savo šaliai, o dvidešimt aštuonioms Europos Komisijos šalis. O darbas šį mėnesį buvo intensyvus. Kadangi komisija mėnesiu pavėlavo startuoti, reikėjo už tai gerai atidirbti. Išeidavau į darbą septintą ryto, grįždavau devintą vakaro ar dar vėliau. Gal ir dėl to, kad laukė tik tušti namai, neskubi grįžti... Šiandien turbūt yra antra diena, kai po visko pagaliau imu atsigauti. Tiesa, neįsivaizduoju, kaip bus po švenčių periodo.
 
- O dabar tik skubėk dalinti interviu. Tapai visiems įdomus. Ar neužrietei dėl to nosies? 
- Jeigu nuoširdžiai, jaučiu, kad žmonės manęs bijo. Matau, kad net seni draugai, klasiokai bijo pirmi parašyti, nebesiūlo susitikti. Juokinga. Tikri draugai išlieka tie, kurie nepaisant nieko nenustoja su tavimi bendrauti. Nors draugystėms laiko dabar turiu ne per daugiausia, visada stengiuosi palaikyti bendravimą. Kaip besusiklostytų gyvenimai, esu tas pats žmogus, koks buvau prieš tapdamas ministru ar komisaru. Tiesa, dabar suprantu, kad didžioji dalis naujų draugų visgi atsiranda dėl pasikeitusio statuso, o ne dėl manęs paties.
 
- Pakalbėkime apie klimato kaitą – dabar šis klausimas tapo kaip niekad aktualus. Esi sakęs, kad įgyvendindami kovos su klimato kaita planą turėsime keisti kasdienius įpročius. Supažindink, kaip kis mūsų buitis ir ar tai duos naudos mūsų sveikatai?
- Manau, kad viskas keisis natūraliai. Alternatyvos, kurios bus siūlomos, mažins planetos taršą, kurs sveikesnę aplinką. Pavyzdžiui iki 2021-ųjų metų visiškai atsisakysime smulkių plastikos gaminių, tokių kaip plastikiniai maišeliai ar šiaudeliai, bet tai, galima sakyti, jau praeities mada. Plastikinius maišelius sėkmingai stumiame iš buities, prekybos centrai aktyviau siūlo rinktis popierinius. Energetikoje bus naudojamos naujos technologijos, leidžiančios optimaliau išnaudoti potvynių ir atoslūgių, saulės ir vėjo energiją.
Keisis ir mūsų ekonomikos modeliai, kurių tikslas - taupyti resursus. Dabar tą padaryti sunku, nes visi siekia parduoti kuo daugiau, todėl tų produktų veikimo laikas yra trumpas. Vis dėlto eisime to, kad bus parduodama paslauga, pavyzdžiui, apšvietimas, o ne elektros lemputė link. Taip atsisakysime begalinių pirkinių. Lygiai taip pat bus ir su transportu. Mokėsime ne už automobilį, bet už mobilumą.


 
- Na, tokie pokyčiai per naktį neįvyksta... Kiek reikės laiko pakeisti žmonių sąmonę iš esmės?
- Už tai ir kalbame apie du tūkstančiai penkiasdešimtuosius metus. Be to, kai kalbuosi su šešiolikmečiais, matau, kad jie mąsto kitaip nei mes. Mes jau senojo pasaulio karta. O ką kalbėti apie vakarus, skandinavų šalis – jų turi vartojimo kultūra visai kita. Tarkime, į kavines jie ateina su savo daugkartinio naudojimo puodeliais.
Žmona Vincentui, kai jam buvo kokie dveji, papasakojo visą istoriją apie tai, kaip plastikinis šiaudelis atsidurs vėžliuko pilvelyje, jei mes juos panaudojus išmesime. Jis taip susijaudino, kad plastikinių šiaudelių nuo tos dienos mūsų namuose neliko nė kvapo. Jaunosios kartos įpročius formuoti paprasta: jie auga mąstydami naujai – jau darželiuose yra mokinami visų šių įgūdžių.
Vyresnio amžiaus žmonės jau sustabarėję. Sunkiausia ne išmokti naujo, o atisakyti senų blogų įpročių. Paaiškink dabar vyresniam apie atliekų rūšiavimą. Jei kas mano, kad mes rūšiuojame, patikėk, mūsų šalies rodikliai dar labai prasti. Galima sakyti, mes net nepradėjome to daryti. Kai pradėsime, sąvartynas, manau, bus praeities dalykas.
 
- Ar gali Lietuvoje taip pat sėkmingai veikti kitų šalių sistema? Turbūt turime kuo nustebinti Europą ir mes ar tik sekame Vakarų pusę?
- Negali vienos šalies modelio perkelti kitai ir tikėtis, kad jis ir kitoje šalyje suveiks. Galime tik stebėti gerąsias praktikas ir bandyti jas pritaikyti pas save. Valstybei visada bus kur tobulėti. Gyvename skaitmenizacijos eroje, kai viskas greitai keičiasi, atsiranda naujos profesijos, nauji įgūdžiai, kiti išnyksta.
Manau naujasis žiedinės ekonomikos modelis Lietuvai yra puiki galimybė. Mes neturime jokių iškastinių resursų, kurie savaime leistų valstybei klestėti, bet turime daug gabių žmonių, kurie mums leidžia stovėti prie starto linijos tose industrijose, kurios dar tik pradeda kurtis.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!