Pasistengė
VU Medicinos fakulteto prodekano prof. Vytauto Kasiulevičiaus socialinio tinklo paskyroje dažnai verda diskusijos įvairiais sveikatos politikos klausimais. Prieš porą savaičių pasidžiaugęs rezidentų būriu, įstojusiu į 63 Vilniaus universiteto rezidentūros programas, jis išreiškė lūkestį, kad „kažkaip keistume į gerą mūsų praktikas, o neteisingus dalykus patrauktume į šalį“.
 
Ta proga paskelbė kreipęsis į VU rezidentūros programų koordinatorius prašydamas ateityje netoleruoti nefiksuojamo rezidentų darbo, visokių „savanoriškų“ budėjimų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. „Tikiuosi, kad darbas po darbo nebus toleruojamas jokioje VU rezidentūros bazėje“, – rūpestį rodė V.Kasiulevičius.
 
Po šiuo įrašu pasipylė ir medikų bendruomenės diskusijos. Santarų klinikų neurologė Rasa Kizlaitienė iškėlė klausimą, ar jei darbo laikas baigėsi ligonio vidurio apžiūros metu, reikia mesti jį žiūrėjus ar operavus? „Svarbiausia, kad baigtųsi valdiškas požiūris į darbą“, – linkėjo ji visiems. Kita gydytoja anesteziologė reanimatologė pasakojo, kaip operacinę dieną rašomas trumpas darbo grafikas motyvuojant, jog „kai prapjovei, vis tiek užsiųsi“. „Kaip ir budėjimai on call, kurie niekaip netelpa į grafiką, bet papildomo krūvio neduoda, nes nėra etatų ir važiuoji šlaunikaulių sukt nemokamai nakčia“, – rašė medikė.
 
Savitą požiūrį išreiškė ir Santarų klinikų skubios pagalbos gydytojas Paulius Uksas užmokestį rezidentams laikydamas ne tiek alga, kiek išmoka už studijas: pirmų metų rezidentas kompetencijų neturi ir nenuostabu, kad norėdamas jas įgyti, dažniausiai lieka po darbo. „Ir čia atsiranda klausimas diskusijai: mokykloje skirti namų darbai yra viršvalandžiai ar kvalifikacijos tobulinimas?“ – teiravosi jis.
 
Nuklysti į šalį nelemta?
Kol universitetinėse ligoninėse ne vienerius metus šėlsta besikartojančios emocijos dėl rezidentų išnaudojimo, regionuose, regis, atmosfera mažiau įtempta. Ne vienas jaunas medikas kalbėjo apie ten esančias geresnes sąlygas ir vyresnius gydytojus, kurie nepersotinti jaunais kolegomis noriai dalijasi patirtimi.
 
Tik bėda, kad rezidentų ten kone su žiburiu reikia ieškoti – iš viso būrio jų ten yra 2 proc. SAM deklaruoja, kad iki 2027 metų regionuose šis skaičius turėtų kilti iki 35 proc. Dėl to viceministras Aurimas Pečkauskas optimistiškai ragina net ir mažąsias ligonines steigti rezidentūros bazes. Tik kad net ir tas bazes turinčiose, patraukliose gydymo įstaigose rezidentų ne prūdai. Štai Respublikinėje Panevėžio ligoninėje šiuo metu jų tėra vos du. Dar dešimt ligoninėje dirba, bet pagal tipines darbo sutartis, o rezidento praktikas atlieka kitose gydymo įstaigose.
 
Panašu, kad kol SAM į šokių aikštelę judina regionus, muziką reguliuoja universitetai. Jie patys nustato, kokius reikalavimus turi atitikti būsimos bazės, valdo studentų srautus. Prisistatyti nepanorusi medikė pasakojo, kad regionuose dirbant kaip budinčiam gydytojui patogu būtų atlikti ir rezidentūrą, nes nereikėtų važinėti į miestą. Deja. Per pandemiją rezidentai iš kitų bazių buvo sugrąžinti į Santaros klinikas dirbti COVID-19 skyriuose – atlikti per COVID-19 atsiradusį bendrų įgūdžių pavadinimu vainikuotą ciklą. Tai skaudžiai kirto regionuose įsikūrusiems rezidentams, kurie bendruose pokalbiuose pasvajoja apie Vokietijos ar Austrijos pavyzdį, kur tokios kaip rezidentūros išvis nėra.  
 
Nekantrauja įsteigti bazę
Telšių regioninė ligoninė dar neturi rezidentūros bazės, bet joje taip pat įprasta, kuomet rezidentai noriai atvyksta dirbti pagal darbo sutartis. Direktorės pavaduotoja Simona Simaitytė teigė, kad įstaiga jau tvarko dokumentus tapti rezidentūros baze akušerijos-ginekologijos srityje, svarstoma ir apie ortopediją-traumatologiją.
 
„Svarbiausia, kad atvykę rezidentai ne pildytų dokumentus, o susidurtų su realia medicinine praktika“, – teigė S.Simaitytė ir pridūrė, kad atverti Akušerijos-ginekologijos skyrių rezidentams buvo vedėjo – akušerio ginekologo Tomo Lūžos iniciatyva. „Jis turi vertingų žinių, kuriomis nori dalintis, yra puikus medikas, pas kurį vyksta gydytis pacientės iš visos Lietuvos“, – pasakojo Telšių regioninės ligoninės direktorės pavaduotoja.
Anot T.Lūžos, įstaiga visiškai pasiruošusi, tad bazę galėtų atidaryti nors ir rytoj, tačiau atsižvelgiant į dokumentų tvarkymo trukmę, tai gali užtrukti iki rudens arba pavasario. O jau yra ir norinčių atvykti rezidentų į Telšių ligoninę.
 

Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjas Tomas Lūža teigė, kad reikalavimai bazei iš pirmo žvilgsnio nesunkūs: „Nepretenduojame į tokius ciklus kaip sudėtinga akušerija, onkologija, tačiau pas mus yra visos sąlygos atlikti fiziologinio nėštumo, gimdymo priėmimo, nėštumo patologijos, operacinės, ambulatorinės ginekologijos ciklus. Reikia tik universitetų sutikimo ir jaunųjų gydytojų, kad jie nepabijotų, atvyktų pas mus, ir tada pasakytų, ar vertėjo išvykti iš didelio miesto.“

 
Prieš aštuonerius metus rezidentūrą baigęs T.Lūža prisimena, kaip jos metu teko dėstyti studentams. „Man tai visai patiko. Ir dabar pas mus atvyksta studentai praktikai, internai. Ypač džiaugiamės tais, kurie apsisprendę ateityje pasirinkti ginekologiją – tuomet galime pasidalinti jiems svarbiomis žiniomis. Smagu jausti atgalinį ryšį, kai jie laimingi gavę žinių“, – pasakoja T.Lūža.
 
Pašnekovo nuomone, idealiausia, kad būsimoje bazėje vieno ciklo metu dalyvautų vienas ar daugiausiai du rezidentai. „Jei daugiau, atsiranda trintis, reikia dalintis intervencijas, įgūdžius, o ta dalyba, net ir didelėse klinikose, kartais skaudi, ypač jei vienas greitesnis, gudresnis, o kitas lėtesnis, kuris gali likti nieko nepadaręs ir nepamatęs. Susidaro užburtas ratas, nes tai apsunkina ir tolesnį mokymąsi. O buvo ciklų, kur dalyvauja šeši septyni rezidentai, pavasarį prisijungia ir internai, vyksta studentų praktika, ir žiūri, kad net į operacinę netelpi, gali tik pro langelį pažiūrėti, o kartais ir pačių pacientų palatose neužtenka“, – prisiminė gydytojas.

---

 
Komentaras
Lietuvos rajoninių ligoninių asociacijos vadovas Vygantas Sudaris:

- Iš principo, rezidentūra regionuose yra būdas dengti medikų trūkumą – tai papildomos darbo rankos, tačiau norint įkurti bazę reikia vertinti žinias, neaišku, kokie reikalavimai bus keliami mentoriams.
Pakruojo ligoninė jau prieš porą metų pareiškė norą tapti rezidentūros baze slaugai ir palaikomajam gydymui. Pagal nuostatus ir mūsų turimas apimtis tai – logiškiausia. Terapijos šiek tiek turime, tačiau kai buvo uždaryta reanimacija II, netekome 30 procentų paslaugų apimčių. Taigi rezidentams mažai ką pasiūlytumėm. Tas pats pasakytina ir apie skubios pagalbos skyrius, kur pacientų nėra tiek daug, kaip galėtume įsivaizduoti. Vyktų žemos kvalifikacijos mokymo procesas.
 
Paklaustas, ar teko bendrauti su pačiais rezidentais ir išgirsti jų nuomonę apie atvykimą į rajonus. „O kur juos pagauti ir surasti? – juokavo V.Sudaris. – Įsivaizduokim, vilnietį išgrūsti į Akmenę, Pakruojį, Kelmę... sudėtinga, reikia turėti gyvenamąjį būstą, o mes neturime galimybių to užtikrinti. Tai štai tokie povandeniniai stabdžiai.“
 
Su savivaldybe šių klausimų ligoninė kol kas nesprendžia. Tai turi būti ilgalaikis projektas, reikėtų žinoti, kad reziduoja kasmet trys keturi žmones, tada jau galima kalbėti, – sakė Rajoninių ligoninių asociacijos vadovas ir pridūrė, kad bazės steigimą labai išbalansavo pandemija, o dabar ramybės neduoda ir naujas pertvarkos modelis. – Aklai siūlyti žmogui nežinant, kur kvieti, nesolidu.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!