- Ministre tapote sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Jaučiatės pasiruošusi iššūkiams, kurie neabejotinai iškils netolimoje ateityje?
- Tiesą pasakius, priimdama sprendimą imtis šio darbo mažai galvojau, ar esu pasiruošusi. Galvojau apie tai, ką reikia padaryti ir ar atitinku keliamus kriterijus bei lūkesčius. Neslėpsiu - atsakomybė yra didelė. Ją išgyvenu ir jaučiu kasdien. Tikiuosi, kad pavyks pateisinti žmonių pasitikėjimą manimi. Tiesiog stengiuosi daryti tai, ką galiu geriausiai. Atsižvelgiant į šiandienos realijas reaguoti į susiklosčiusią situaciją teko nedelsiant, vos tik prisiekus. Tikrai buvo daug gaisrų gesinimo, ypač biudžeto peržiūros, tam tikrų mechanizmų bei priemonių, susijusių su pandemijos valdymu, prasme. Dabar, sakyčiau, darbotvarkė po truputį rutinizuojasi.
 
- Pandemija ir su ja susiję ribojimai neigiamai veikia verslą ir darbo rinką. Tačiau visa tai kada nors baigsis. Kokie esminiai darbai laukia po pandemijos?
- Manau, kad procesas, kurio metu viskas stosis į vietas, užtruks. Neseniai prasidėjęs vakcinavimo procesas irgi turi iššūkių: jis trunka ilgai, turi pasiskiepyti apie septyniasdešimt procentų populiacijos, kad užtikrintumėm, jog nebeprireiks šiandienių karantino priemonių. Jau matome tam tikras problemas, kurių sprendimo reikės imtis. Pagalbos ir paramos mechanizmai turėtų ir turėjo būti ypač taiklūs, nukreipti į žmones, kurie neteko darbo, pajamų. Šie mechanizmai turi koreliuoti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos resursai turėtų būti skiriami kaip įmanoma didesniam darbo vietų kiekiui išsaugoti, o netekus darbo – paramai. Kartu Ekonomikos ir inovacijų ministerija turės skatinti verslo atsigavimą. Manau vienas pagrindinių iššūkių net ir po pandemijos bus galimai didėjantis nedarbo lygis. Tikiuosi, kad priemonės, kurias jau šiandien taikome, bus taiklesnės, negu buvo prieš tai. Pirmojo karantino metu turėjome daug vadinamųjų nedarbo išmokų arba darbo paieškos išmokų. Jos skatino žmones registruotis Darbo užimtumo tarnyboje ir galimai persikelti iš socialinės paramos sistemos į užimtumo tarnybos sistemą. Tikriausiai dėl dosnesnių išmokų. Šiemet užtikriname didesnį sistemos taiklumą, kad išmoką galėtų gauti tik tie asmenys, kurie prarado darbą karantino metu arba tris mėnesiui iki jo.
 
- Nuo kitų metų šiek tiek didėja neįgaliųjų, nepasiturinčių bei daugiavaikių šeimų bei kitų finansinės rizikos grupėje esančių visuomenės grupių išmokos. Kaip manote, ar toks išmokų padidinimas išsprendžia esmines šių žmonių finansines problemas? Ko dar kadencijos metu ketinate imtis, kad pagerėtų socialiai pažeidžiamų grupių pragyvenimo lygis?
- Yra svarbus akcentas, kuris buvo ir mūsų Vyriausybės programoje, kad vienas ar kitas papildomas euras prie išmokos niekada negali išspręsti žmogaus problemos iš esmės. Iš esmės tas problemas gali išspręsti taiklus socialinių paslaugų bei išmokų tarpusavio suderinimas. Gaunant išmokas patenkinama tik viena žmogaus poreikių dalis. Kiti poreikiai turėtų būti atliepiami būtent socialinėmis paslaugomis, kurios skirtingus poreikius turintiems žmonėms skiriasi. Ir tai yra vienas pagrindinių, svarbiausių mano iššūkių: šiek tiek inventorizuoti poreikį, kuris yra kiekvienoje savivaldybėje. Įvertinti kiek turime žmonių, kuriems reikia pagalbos, ar tai būtų socialinę riziką patiriantys, ar neįgalieji, vyresnio amžiaus, vieniši žmonės, auginantieji mažus vaikus. Tai padėtų žmonėms neužsibūti socialinės paramos užburtame rate.
 
- Iki karantino vyko daug įvairių užimtumo bei talkinimo programų fizinę ir intelekto negalią turintiems žmonėms. Kaip ši sfera adaptavosi prie apribojimų? Ar kokios nors programos buvo laikinai sustabdytos?
- Stengiamės, kad teikiamų socialinių paslaugų prieinamumas nebūtų stabdomas, kiek tai yra įmanoma. Nesakau, kad nėra iššūkių skirtingose savivaldybėse, tačiau dienos centrai, suteikiantys papildomą užimtumą vis dar veikia. Kol kas praktiškai visais atvejais, net ir atostogų metu, neįgalius vaikus auginantys tėvai gali būti užtikrinti, jog jiems bus suteiktas užimtumas. Taip, ne viskas vyksta sklandžiai, tačiau iki šiol daugiau ar mažiau galime užtikrinti tokio pobūdžio paslaugų prieinamumą.
 
- Naujos pareigos, ypač šiais nelengvais laikais, tikriausiai sukelia nemažai streso. Kaip su tuo tvarkotės? Kaip leidžiate laisvalaikį?
- Glostau katę. (Šypsosi.) Tai - mano slaptas receptas. Tik problema, kad katės prieina, tik kai pačios to nori. Taip pat mėgstu skaityti įvairią literatūrą, šiuo metu labiau traukia grožinė. Ji šiek tiek atitolina nuo kasdienių rūpesčių. Be jokios abejonės ir laisvalaikis su vaikais. Visa tai man padeda tiek su stresu kovoti, tiek apskritai palaikyti šviesią galvą.
 
- Viliatės, kad prasidėjusieji metai bus geresni? Ko palinkėtumėte sau ir „Lietuvos sveikatos“ skaitytojams šiais metais?
- Tiesiog noriu palinkėti, kad būtų normalūs metai. Kad nesijaustumėm tokie išbalansuoti būdami šioje nežinioje. Manau, kad jeigu jau išgyvensime šitą pandemiją ir visus su ja susijusius įprasto gyvenimo ribojimus, mums mažai kas bebus baisu. Išmokome bendrystės. Matome gausybę žmonių, kurie skiria laisvą laiką savanorystei tada, kai pagalbos visuomenei reikia labiausiai. Manau tai puikiai iliustruoja, jog naujus metus mes pasitikome labiau mylėdami artimą. Linkiu, kad tokie liktumėm ir būtumėm sveiki!

---

 
Dosjė
1999 m. baigta Telšių Žemaitės gimnazija
2003 m. Vilniaus universitetas, filosofijos bakalaurė
2005 m. Mykolo Riomerio universitetas, Mokesčių administravimo magistrė
2004–2011 m. Dirbo privačiame sektoriuje įvairiose pareigose – nuo vadybininkės iki įmonės vadovės: UAB „Aesculapius“, Vilniaus filialo direktorė; UAB „Raminora“ (SPA Vilnius), personalo vadovė, SPA centro direktoriaus pavaduotoja; Druskininkų kurorto sveikatinimo įstaigų asociacija, vidinė projekto stebėtoja; UAB „MndM Concept“, direktorė; UAB „Adcrent“, direktorė
2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo nario padėjėja
2020 m. gruodis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė