Praėjusį savaitgalį VU ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro kiemelyje, minint Tarptautinę mirusiųjų nuo AIDS atminimo dieną, pasodintas „Padėkos gėlynas“. Raudonus žiedus sodino ne tik nevyriausybinių organizacijų atstovai, bet ir su šia liga susidūrę asmenys. „Kodėl būdami pažengusia valstybe ir turėdami įrankius ligai suvaldyti vis dar kalbame apie mirusius nuo AIDS?“ – ieškojo atsakymo ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.
„Raudonojo kaspino“ formos gėlynas skiriamas mirusiems nuo AIDS atminti, kartu tai - padėka VU ligoninės Santaros klinikų personalui už rūpestį ŽIV sergančiais pacientais.
Kausto vidinė stigma
„Turime visas šiuolaikines priemones ligai įveikti. Žmonės, turintys ŽIV infekciją, gali gyventi visavertį gyvenimą, sukurti šeimą, pagimdyti sveikus vaikus, dirbti. Privalome kuo daugiau kalbėti apie tai, kad ši infekcija – lėtinė liga, o nuosekliai vartojant vaistus ŽIV neperaugs į AIDS stadiją ir užkirs kelią infekcijai plisti“, – gydymo svarbą pabrėžia ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.
Asociacijos „Demetra“ vadovę jaudina žmonių baimė pasitikrinti, o esant teigiamam rezultatui - ir vidinė stigma kreiptis pagalbos.
„Iš senų laikų susiformavęs požiūris gajus iki šiol. Jei žmogui nustatyta ŽIV diagnozė, jis bijo tam tikros „etiketės“, diskriminacijos, bijo prarasti darbą, artimųjų reakcijos, būti išvarytiems iš namų, taip pat jaudinasi dėl artimųjų, kad gali užkrėsti“, – sako savitarpio pagalbos grupės „Lygus-lygiam“ konsultantas Ruslanas
.
Anot organizacijos atstovų, ŽIV užsikrėtusių asmenų vidinę stigmą stiprina baimė ir nežinojimas, kaip reikės gyventi toliau, išankstinis nusistatymas, kad greit mirs.
„Žmonės jaučiasi lyg nešiotų naštą, nežino, kaip pasauliui atsiverti, nors labai norėtų nusimesti šį svorį nuo pečių. Stengiamės neskubinti žmogaus apie ligą prisipažinti kitiems. Visų pirma reikalinga įvertinti žinios atgarsius: ar verta apie ligą žinoti darbdaviui, šeimos nariams? Kita vertus, dažnai į „Demetrą“ pakviečiame sergančiojo artimuosius, kad jie susipažintų su liga, įsitikintų, jog užsikrėsti liečiantis ar, pavyzdžiui, naudojant tuos pačius indus - neįmanoma. Žmones stengiamės paruošti“, – pasakoja asociacijos „Demetra“ advokacijos vadovas Kęstutis Rudaitis.
Gydymas nemokamas
Šiuo metu vykstančia „Europos testavimo savaite“ siekiama informuoti visuomenę ir sveikatos priežiūros specialistus apie ŽIV ištyrimo naudą ir paskatinti kuo daugiau žmonių atlikti ŽIV tyrimą, o esant teigiamam tyrimo rezultatui – gauti gydymą, kuris kompensuojamas PSDF lėšomis.
„Gydymą galima priskirti prevencijai: nuosekliai gydantis viruso kiekis organizme sumažėja tiek, kad rizika užkrėsti kitus tampa minimali“, - sako S.Kulšis.
Tačiau labiausiai liūdina tai, jog patvirtinus nemokamą gydymą šalyje besigydančių skaičius padidėjo nežymiai. O juk pagal Jungtinių Tautų AIDS programos strategiją
90-90-90 yra siekiama, jog 90 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų žinotų, kad yra užsikrėtę šiuo virusu, 90 proc. jų būtų gydomi antiretrovirusiniais vaistais (ARV) ir 90 proc. ARV gydomų asmenų gydymas būtų veiksmingas, t.y. būtų pasiekta maža virusų koncentracija.
Lietuvoje apie 90 proc. visų galimai užsikrėtusių ŽIV asmenų žino, jog yra užsikrėtę ŽIV, tačiau mūsų šalyje vos 42 proc. visų užkrėstųjų gydosi.
„Įvairūs renginiai, organizacijų bendradarbiavimas, o svarbiausia pačių žmonių atviras kalbėjimas ir dalijimasis patirtimi, esant užsikrėtimui ŽIV - leistų pasiekti žymiai geresnių rezultatų“, - sako S.Kulšis.
Neįtaria sergant
Asociacijos „Demetra“ atstovas pažymi, kad Lietuvoje ŽIV diagnozuojamas per vėlai, kai liga būna pasiekusi AIDS stadiją.
„Vis dėlto žmonės, kuriems jau po pirmųjų laboratorinių tyrimų ir esant gretutinėms ligoms nustatoma AIDS stadija, užsikrėsti ŽIV galėjo prieš gerus trejus ketverius metus ar anksčiau. Per tą laiką, asmenys virusą galėjo perduoti kitiems, net to nežinodami. Mat ŽIV neturi specifinių požymių, todėl ir gydytis nebuvo poreikio. Ar galėtų profilaktinis ir reguliarus ŽIV ištyrimas sumažinti vėlyvų ŽIV ligos diagnozių skaičių?“ - retoriškai klausia K.Rudaitis.
Nors vis dar gajus stereotipas, kad ŽIV yra tik švirkščiamųjų narkotikų vartotojų liga, tačiau ŽIV diagnozuojama asmenims, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar socialinio statuso.
„Vykdome informacijos sklaidą, organizuojame išvažiuojamąsias prevencines akcijas, bendradarbiaujame su jaunimo organizacijomis, sveikatos ir socialinės priežiūros įstaigomis ir kviečiame žmones pasitikrinti, t.y. atlikti greitąjį ŽIV testą. Nors sulaukiame neigiamų reakcijų, tokių kaip „ar aš esu panašus į tokį, kuris sirgtų?“, paaiškiname, kad ŽIV neturi ligai būdingų požymių ir specifinių simptomų“, - pasakoja K.Rudaitis.
Paciento istorija
Esu infekuota. Dažnai darydavausi testus, tačiau mane užkrėtė vyras, kad jo nepalikčiau. Šiandien esu gyva ir sveika moteris. Sukūrėme savitarpio pagalbos grupę Facebook socialiniame tinkle žmonėms, kurie dalinasi savo ar artimųjų patirtimi apie ŽIV ligą, gyvenimą su ŽIV, kitas gyvenimo problemas, sveikatą ir kitus džiaugsmus. Tokios grupės yra aktualios, nes žmonės gali ne tik dalintis patirtimi, bet ir sulaukti reikiamos informacijos.
Matau, koks sergantiesiems svarbus šeimos palaikymas, jie ieško būdų su kuo nors pasikalbėti. Nors dar yra šeimų, kurios nepriima žinios, kad artimasis serga ŽIV, požiūris į tai po truputį keičiasi. Prabilus apie ligą, daugelio žmonių gyvenimas pasikeičia į teigiamą pusę.
Mane stebina, kad dar yra tokių, kurie bijo gydymo šalutinio poveikio. Nuo pirmųjų vaistų pykindavo, būdavo bloga savijauta, tačiau dabar vaistų, nuo kurių nėra justi jokio poveikio, pasirinkimas didelis.
Dažnai sulaukiu žmonių skambučių, kurie tiesiog dėkoja, kad įkalbinau juos imtis veiksmų, kad sugebėjau parodyti, koks svarbus yra gydymas.
Prieš dvidešimt metų neturėjome jokios informacijos: AIDS ir ŽIV buvo didžiausias siaubas, apie tai niekas nė prabilti nenorėjo.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: