„Pirmą kartą pamėginome filmus pritaikyti klausos ir regos negalią turintiems žmonėms. Taip pat rodysime nemažai filmų, įgarsintų lietuviškai, - pasakoja festivalio „Kino pavasario“ įvaizdžio ir veiklos vadovė Agnesta Filatovė. - Siunčiame didžiausias padėkas Aklųjų ir silpnaregių sąjungai bei Lietuvos kurčiųjų draugijos bendruomenėms, kurie nepaprastai palaikė mus, neleido pasiduoti, kai jau sviro rankos ir atrodė, kad mums tai dar pernelyg sunki užduotis.“
Siekia mažinti atskirtį
Festivalio organizatoriai sako kreipiantys dėmesį ne tik į kokybišką kiną, turiningą laisvalaikio praleidimo būdą, bet kartu siekia sumažinti socialinę atskirtį, kiną padaryti prieinamą kuo platesnei auditorijai.
„Kasmet augame, plečiamės, todėl kartu auga ir mūsų atsakomybė. Jaučiamės atsakingi ne tik už save, bet pirmiausiai už visuomenę, kuri mus renkasi, domisi, aktyviai dalyvauja festivalyje. Pirmą kartą pamėginome filmus pritaikyti klausos ir regos negalią turintiems žmonėms. Taip pat rodysime nemažai filmų, įgarsintų lietuviškai, - apie šiųmetes „Kino pavasario“ naujienas pasakoja festivalio įvaizdžio ir veiklos vadovė Agnesta Filatovė. - Siunčiame didžiausias padėkas Aklųjų ir silpnaregių sąjungai bei Lietuvos kurčiųjų draugijos bendruomenėms, kurie nepaprastai palaikė mus, neleido pasiduoti, kai jau sviro rankos ir atrodė, kad mums tai dar pernelyg sunki užduotis. Bendruomenės aktyviai dalyvavo procese, skatino, dalijosi patarimais, tiesiog vedė mus už rankos.“
A.Filatovė atvira - organizaciniame šurmulyje ne viskas klojosi sklandžiai ir greitai, kaip tikėtasi. Adaptuotų filmų norėta pasiūlyti ir daugiau, deja, specializuotų vertimų kaštai yra gerokai didesni nei įprasto filmo, o vertimai trunka ilgiau.
„Taip pat pamatėme, kad dar ne visi kino teatrai pasiruošę priimti žmones su negalia, kino salės nepritaikytos neįgaliojo vežimėliams. Viliamės, kad būsime ne tik tie, kurie parodė gražią iniciatyvą, bet ir tie, kurie pajudins neišspręstas problemas“, - sako festivalio organizatoriai ir viliasi dar daug nuveikti socializacijos labui.
Ledai pralaužti
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė Lina Puodžiūnienė džiaugiasi, kad pagaliau ledai pralaužti ir Lietuvoje. Mat užsienio šalyse klausos ar regos negalią turintiems žmonėms filmai pritaikyti jau seniai.
L.Puodžiūnienė pasakoja, kad iniciatyvos integruoti kultūrinius renginius negalią turintiems žmonėms ėmėsi jau 2012-aisiais, kuomet buvo pastatyti pirmieji garsinio vaizdavimo teatro spektakliai. Tiesa, populiarumo tokie renginiai sulaukdavo kur kas mažiau nei dabar – anuomet į renginį išdrįsdavo ateiti vos 40 žmonių, o ir pačių spektaklių pasiūla tuomet dar buvo skurdoka.
„Neįgalieji po truputį ėmė suprasti, kad ir jie gali integruotis į visuomenės kultūrinį gyvenimą. Teatras tapo lengvai prieinamas, o žiūrovams tapo nuostabu, kad jie kartu su visais gali stebėti spektaklį, kartu patirti ir suprasti, kodėl salėje žiūrovai juokiasi, nors aktoriai tuo metu kalba rimtai“, - sako L.Puodžiūnienė.
Šiandien galima drąsiai teigti, kad tokia iniciatyva pasiteisino – teatro salės vos talpina žiūrovus.
„Kartą patyrę, kas tai yra, ar savaitės vidurys, ar vėlus vakaras, jie plaukia iš atokiausių miestelių“, - susižavėjimo neslepia pašnekovė ir priduria, kad šiandien žiūrovui, turinčiam regos ar klausos negalią, ateiti į teatrą tapo įprasta.
Ausinės su imtuvais
Šiemet „Kino pavasario“ rengėjai siūlo stebėti japonų kino meistro Hirokazu Kore-edos filmą „Vagiliautojai“ su specialiai kurtiesiems pritaikytais titrais. Taip pat su audiovizualiniu vertimu, skirtu akliesiems ir silpnaregiams, lietuvių kino kūrėjos Marijos Kavtaradzės filmą „Išgyventi vasarą“. Festivalio partneriais tapę Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai sako, kad filmas parinktas neatsitiktinai. Bendradarbiaujant su profesionalia vertėja akliesiems dr. Laura Niedzviegiene buvo įvertinta, kiek filmas yra lankstus pritaikyti audiovizualinį vertimą. Svarbu ir tai, kad jis būtų originalo kalba, be papildomo kalbos vertimo.
L.Puodžiūnienė pasakoja, kad neregiams stebėti kino filmą padės specialiai tam pritaikytos ausinės su imtuvais, kurios ir transliuoja garsinį vaizdavimą, kartu netrukdo šalia sėdintiems žiūrovams.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga džiaugiasi žengusi didelį žingsnį į priekį, siekiant integruoti specialiųjų poreikių turinčius žmones į visavertį socialinį ir kultūrinį gyvenimą, o taip pat viliasi netolimoje ateityje sulaukti įstatymo kurti filmus su privalomu audiovizualiniu vertimu. Mat kai kuriose užsienio šalyse tokia praktika taikoma jau seniai.
Vaizdas atkuriamas puikiai
Vos gimus tapę neregiais broliai dvyniai
Paulius ir Vytautas Lėveriai pasakoja niekada nepraleidžiantys progos pasimėgauti kinu, o į spektaklius bilietus įsigyja pirmieji.
„Pirmą kartą spektaklį su audiovizualiniu vertimu teko išvysti prieš ketverius metus, kai tokią pramogą suorganizavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Tuomet dar viskas buvo labai nauja ir nepatirta. Buvo smalsu pačiam patirti, kas tai yra, kaip tai atrodo“, - jaudulį prisimena Paulius.
„Jau po pirmojo matyto spektaklio supratau, kad tai - nuostabus dalykas. Nauja patirtis pranoko lūkesčius - vaizdas nupasakojamas išties detaliai, aiškiai ir įtaigiai. Mintys pačios piešia vaizdus, o pats gali tiesiog mėgautis reginiu“, – išgyvenimais dalijas pašnekovas.
„Vėliau diskutavome apie filmą su tais, kurie matė jį „gyvai“, - vaizdas visiškai atitiko, ką mintyse regėjau aš. Tiesa, vietomis vaizdas nupasakojamas pernelyg smulkiai, gilinamasi į menkiausias detales: kaip atrodo veikėjas, kokie daiktai jį supa aplinkui“, – įspūdžius pasakoja Paulius ir viliasi ateityje kur kas dažniau varstyti kino teatro duris.
Tarp kitko
Filmus su audiovizualiniu vertimu jau galima žiūrėti per televizorių.
Komentuoti: