Ukrainos valdžia kaltina Rusiją siekiais destabilizuoti padėtį šalyje ir taip sužlugdyti gegužės 25 dieną numatytus prezidento rinkimus. Šalies rytuose prorusiški aktyvistai nesitraukia iš užimtų vyriausybinių pastatų, Ukrainos valdžia tęsia praeitą mėnesį pradėtą antiteroristinę operaciją.
Mariupolio uostamiestyje Ukrainos saugumo pajėgos savaitės viduryje paskelbė išstūmusios kovotojus iš vyriausybinių pastatų. Tačiau neilgai trukus Ukrainos vėliavas virš pastatų vėl pakeitė Rusijos.
Intensyvūs mūšiai vyko ir Slovjansko mieste. Prorusiški kovotojai panaudoję sunkiąją artileriją ir karinę techniką numušė mažiausiai tris ukrainiečių sraigtasparnius.
Odesoje praėjusį savaitgalį futbolo sirgaliams susirėmus su prorusiškai nusiteikusiais protestuotojais buvo padegti profesinių sąjungų rūmai. Per gaisrą žuvo apie 40 žmonių. Dar šimtai buvo sužeista.
 

---

Interviu
 
Mintys, ne faktai yra didžiausias priešas
 
Lietuvos kariuomenė konflikto Ukrainoje oficialiai komentuoti negali, tačiau kariuomenės jungtinio štabo vyriausioji psichologė, kapitonė Danutė Lapėnaitė sutiko su L.S. pasidalinti mintimis, kokį poveikį kariams ir jų artimiesiems gali turėti panašūs konfliktai.

- Kaip karius psichologiškai paveikia tokia padėtis, kai šalyje karas oficialiai tarsi nepaskelbtas, tačiau vyksta koviniai veiksmai, okupuojamos teritorijos, žūva žmonės?
- Negalime tiksliai pasakyti, kaip viskas vyksta, tačiau iš patirties galime modeliuoti situacijas. Viskas priklauso nuo įvairių aplinkybių ir grėsmės lygio. Tačiau vienas svarbiausių veiksnių, kad kario būsena būtų geresnė, yra geras vadovavimas. Jei kariai gauna pakankamai informacijos, kas vyksta, kaip elgtis, jie gali jaustis tvirtai. Geri tarpusavio santykiai, aukšta moralė, susidarius įtemptai situacijai, mobilizuoja karius. Jie pasiruošia mūšiui ir laukia tolesnių nurodymų.
Kitas variantas, jei vadovavimas nėra geras. Jei iškilus grėsmei kariai nežino, ką daryti, yra pasimetę tarp informacijos, tai gali sukelti įvairiausių reakcijų. Jie gali pasijusti nei pakarti, nei paleisti: „mes esame čia, esame pasiruošę kovoti, duoti atsaką grasintojams, bet mūsų rankos surištos.“ Išeina savotiškas priverstinis bejėgiškumas. Tuomet karys gali pasijausti paliktas, išduotas. Civilis gali protestuoti, eiti į barikadas, o karys privalo laukti. Tikras kario profesionalumas yra, kai jis moka nereaguoti spontaniškai. O tai ne visada lengva.
Mano asmeninė patirtis rodo, kad kai yra aukšta grėsmė ir neaiškūs nurodymai, viena stipriausių reakcijų – pyktis ant vadų. Tokiais atvejais kariai gali nuspręsti patys imtis veiksmų.

- Krymo okupacijos metu pasitaikydavo atvejų, kai kariniai daliniai būdavo atskiriami nuo išorės, negalėjo perduoti informacijos. Tuo metu žiniasklaida skelbdavo prieštaringą informaciją. Kaip tokios situacijos paveikia karių artimuosius?
- Tokiu atveju karių šeimos išgyvena tikrai ne pačius geriausius laikus. Pagrindinės reakcijos tuomet būna nerimas ir nežinia. Galima prisigalvoti daug visokių dalykų, prisifantazuoti. Mintys, ne faktai yra didžiausias priešas. Jeigu artimieji nemato karių, neturi su jais ryšio, gali kilti paranoja ar kitos ligos. Krizinių situacijų metu pradeda braškėti silpnos vietos. Jei kas nors buvo šiek tiek ne taip, tai išlenda į paviršių.
Tačiau liūdniausia, kad šitas poveikis gali būti ilgalaikis. Konfliktas kada nors baigsis, bus ateitis. Tačiau kariai dažnai ir po konflikto jaučiasi, tarsi vis dar „gyventų kare“.
Taip pat būna ir karių artimiesiems. Aš manau, kad šeimos nariams kartais netgi sunkiau. Nes kariai vis tiek patys yra įvykių centre, o šeimos nariai tik laukia, gaudo informaciją.

- Šiuo metu vykstantys neramumai Ukrainoje paliečia ne tik šioje šalyje esančius karius, jų artimuosius, bet ir kitas, tiesiogiai nesusijusias šalis, pavyzdžiui Lietuvą. Koks psichologinis efektas stebintiems tokius įvykius iš toliau?
- Aš manau, kad visi mes reaguojam. Kariai irgi tokie patys žmonės, tiesiog kartais jie reaguoja šiek tiek kitaip. Vėlgi galima tik spėlioti, koks bus poveikis, tačiau aš pastebiu, kad kariai surimtėja. Iki šiol jiems nereikėjo kasdien kariauti. Jie tik ruošėsi karui. Tačiau pamatę, kad viskas gali būti labai realu, jie surimtėja. Pervertina, tarnybos prasmę, ką iš tiesų jie gali padaryti, o ko ne.
Žinoma, kariai pradeda jautriau reaguoti į informaciją, tačiau tai gali būti ir priežastis didesnei mobilizacijai. Tai yra metas, kai karys sau pasako: „aš galiu duoti tai, kam aš buvau ruoštas“.

- Taigi galime sakyti, kad įvairūs neramumai kitose šalyse, mums duoda ir tam tikrą teigiamą efektą?
- Visiškai teisingai. Ne vien tik, kaip galima įsivaizduoti, kad tokios situacijos mus silpnina.

- Kaip elgtis kovojant su neigiamais efektais – jūsų minėtu nerimu, nežinia?
- Reaguojant į stresą, įtampą, svarbiausia nebandyti išstumti savo minčių ir jausmų. Kai kas tokiais atvejais stengiasi užsimiršti – vartoja alkoholį, pasineria visa galva į veiklą ir tikisi, kad viskas nubėgs, pasimirš. Manau, kad tai nėra sveikiausias būdas įveikti stresą.
Aš siūlyčiau, pavyzdžiui, kalbėtis su draugais, artimaisiais, užsiimti hobiu. Aišku šie metodai priklauso nuo žmogaus - vienam padės gilesnis tikėjimas, kitam muzikos klausymas. Ir, žinoma, reikia nepamiršti, kad visada galima kreiptis į specialistus.
Bet aš noriu pabrėžti, kad kartais tos ribinės situacijos mus užaugina. Jos leidžia perkainuoti vertybes. Su tuo nereikia kovoti, tai reikia priimti kaip faktą. Matykime ir teigiamą pusę, kuri, beje, ne visada iš karto matyti.
 

---

 
Specialisto komentaras:

VU psichologas dr. Evaldas Kazlauskas:

- Daugybė tyrimų įrodė, kad terorizmas ir kariniai veiksmai turi psichologinį poveikį nukentėjusiems. Asmenims patyrusiems šiuos sukrėtimus, gali būti potrauminio streso sutrikimo požymiai. Remiantis tyrimais, jau dabar galima teigti, kad kai kurie nukentėjusieji jaus ilgalaikius psichologinius padarinius, kurie bus ir po dešimtmečių.
Įvykiai turi poveikį ne tik asmenims, tiesiogiai susiduriantiems su jais. Padidėja nesaugumo jausmas, nes civiliai asmenys negali kontroliuoti ir prognozuoti įvykių.