Triušių deficitas
 
Praūžus karo audroms ir Lietuvoje įsitvirtinus sovietams, tapo aišku, jog prie socialistinės ideologijos diktuojamų naujųjų krašto šeimininkų kaprizų teks taikytis visiems. Tą netrukus pajuto ir prie LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos (iki 1946 m. – liaudies komisariato) veikusio Higienos instituto darbuotojai: jau nuo 1945 m. jie daug kartų kreipėsi į Kauno apskrities vykdomąjį komitetą (Higienos institutas pokariu veikė Kaune), kad svarbiam struktūriniam padaliniui – Pasteuro stočiai – būtų išskirtas veiklai tinkamas žemės sklypas.
 
Žemės sklypo Pasteuro stočiai reikėjo ne pagalbinio ūkio reikmėms, o vakcinų gamybai ir tyrinėjimams. Kaip sovietinei valdžiai rašė Higienos instituto vadovai: „Vien Pasteur`o stotis vakcinos gamybai per metus sunaudoja 600-800 triušių, be triušių skiepų gamybai bei kitiems tyrinėjimams dar naudojamos jūrų kiaulytės, baltos pelės, veršiukai ir avinai.“ Kaip galima sužinoti iš vėliau pateiktų dokumentų, šiems „neetatiniams Pasteuro stoties darbuotojams“ reikėjo visai nemenko maitinimo: per metus gyvūnam šerti buvo sunaudojama 4320 kg avižų, 7542 kg šieno, 14 660 kg burokų, 6956 kg bulvių bei 3908 kg šiaudų. Suprantama, kad tokiam kiekiui maisto produktų užauginti reikėjo nemenko ūkio, jau nekalbant apie laboratoriniams gyvūnams laikyti skirtas patalpas.
 
Pirmaisiais pokario metais Higienos institutas šiaip ne taip apsirūpindavo bent jau triušiais – jų pavykdavo gauti iš Kauno mėsos kombinato. Visgi ilgainiui triušių pristatymas sumažėjo, o laisvoje rinkoje jų įsigyti taip pat buvo sunku. Padėtį bandyta gebėti neįprastais sprendimais. Tegul juos iliustruoja Higienos instituto direktoriaus surašyto dokumento fragmentas: „Būna atsitikimų, kada mūsų Institutas negaudamas triušių, pasiūlo iš provincijos atvykstantiems skiepytis nuo pasiutimo pacientams atsivežti triušių, neretai tokie asmenys nurodo, kad ir provincijoje nelengva jų gauti ir už vieną triušį tenka mokėti nuo 200 iki 300 rublių.“ Toliau – rašto pabaiga, nuteikianti viltingai: „Turėdami galvoje visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pakartotinai prašome Lietuvos TSR Ministrų Tarybą, galimai greičiau paskirti mūsų valdymui mūsų pasirinktą žemės ūkį.“
 
Kova dėl ūkio
 
Viskas atrodė paprasta tik iš pirmo žvilgsnio – paprašyti sovietinės valdžios pagalbos ir gauti Pasteuro stočiai reikiamą sklypą. Higienos instituto darbuotojai netgi rado tinkamą „kandidatą“ – pakaunėje buvusį apie 20 ha dydžio ūkį, kurį anksčiau prižiūrėjusi garbaus amžiaus moteris dar 1946 m. pati valsčiaus vykdomajam komitetui parašė atsisakymą nuo turimos žemės. Iš šių dienų perspektyvos toks poelgis – atsisakymas nuo didelio derlingos žemės ploto – atrodo nesuvokiamas, tačiau pokario metais, kai valstiečiai buvo apkrauti sunkiai pakeliamais mokesčiais bei prievolėmis, o nuotaikų fone šmėžavo artėjančios kolektyvizacijos šmėkla, tai neturėtų stebinti. Taigi, atrodytų paprasta – yra sklypas, jis tinkamas Higienos institutui, taigi, kas trukdo auginti triušius ir saugoti Lietuvą nuo pasiutligės epidemijos?
 
Trukdė vietinė valdžia – Kauno apskrities vykdomojo komiteto pareigūnai nusprendė, jog Pasteuro stočiai minėtas ūkis yra ženkliai per didelis ir nereikalingas, taigi, pasiūlytos alternatyvos: pasirinkti buvo galima iš dviejų perpus mažesnių ūkių. Tiesa, šie netiko Pasteuro stočiai – įvertinta, kad ten prasti statiniai, o taipgi pelkėtos pievos, taigi, tinkamas tik tas vienintelis, didysis. Užvirė kova tarp Higienos instituto Pasteuro stoties ir Kauno apskrities vykdomojo komiteto.
 
Besivaržančios pusės siekė LSSR Ministrų Tarybai įrodyti savąsias tiesas. Vykdomasis komitetas, pavyzdžiui, rašė, kad jų konkurentai nepagrįstai užsispyrę ir netgi pasigirdo kaltinimas, kad čia savotiška machinacija: esą Higienos institutas iš tikrųjų nori, prisidengęs tokiu kilniu tikslu, išsaugoti minėtą ūkį jo savininkei. Kokia galėtų būti tokios keistos kombinacijos logika, jei pati savininkė raštiškai atsisakė savojo ūkio (kai to daryti neprivalėjo, nes buvo įvykdžiusi prievoles), vykdomasis komitetas nepaaiškino.
 
LSSR Ministrų Taryba per ilgą – kone trejus metus trukusį – ginčą palaikė tai vieną, tai kitą pusę. Vienu metu jau buvo parengtas potvarkio, skiriančio geidžiamą sklypą Higienos institutui, projektas, tačiau greitai vėl palinkta į Vykdomojo komiteto pusę ir raginta Pasteuro stočiai ieškotis kito žemės ploto. Higienos instituto vadovai liko atkaklūs ir po ilgo susirašinėjimo visgi sugebėjo įrodyti, kad jiems reikalingas būtent tas, konkretus sklypas. Jų pergalė vainikuota 1948 m. kovo mėn. 29 d. Kauno apskrities vykdomajame komitete priimtu sprendimu perduoti „spec. ūkį, kuriame bus auginami triušiai ir kiti gyvuliai skiepų gaminimui“.
 
Ši iškalbinga istorija – apie trejus metus trukusią biurokratinę kovą dėl respublikai gyvybiškai svarbios medicininės infrastruktūros. Viena vertus, šis pasakojimas aktualus net ir šiandienai – atsiminkime nesenas LSMU pastangas dėl savo valdų Baisogaloje. Be to, šis paradoksalus istorijos puslapis mums darsyk byloja, kokia neefektyvi bent jau ankstyvuoju pokariu buvo sovietinė sistema: geriau buvo žlugdyti skiepijimą nuo mirtinai pavojingos pasiutligės ir versti žmones vežtis savus triušius į Pasteuro stotį, nei tiesiog griežtai ir konkrečiai vykdomajam komitetui nurodyti atiduoti nurodytą ūkį Higienos institutui. Laimei, pastarojo instituto vadovų atkaklumo dėka pavyko sklypą iškovoti – nors kova ir užtruko trejus metus. Geriau vėliau nei niekada? Turbūt.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!