- Nekantriai laukiama, kol Vyriausybė atidengs kortas: išsakys poziciją seniai keliamais sisteminiais klausimais ir parodys pirmus darbus. Nuo to ir pradėkime – kokie įstatymai ruošiami pavasario sesijai?
 
- Šiuo metu pagrindinis mūsų darbas – Vyriausybės programos priemonių planas. Rengiamas ir įstatymų paketas, tačiau jis nėra galutinai suderintas koalicijoje, todėl kalbėti kiek anksti. Per porą savaičių bus aišku, ką kovo dešimtą pateiksime Seimui.
 
- Ir nuo ko pradėsite?
 
- Pradėti reiktų nuo elementarių dalykų: žmogiškųjų išteklių, be kurių niekas nefunkcionuos, paslaugų prieinamumo, tvaraus finansinio modelio paieškos.
Nepaisant geopolitinės situacijos, sveikatos apsaugos sistemos finansavimas turėtų didėti truputį sparčiau.
 
- Tam esate numatę „mažinti skirtumą“ tarp dirbančių ir valstybės draudžiamų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Apie kokio dydžio skirtumą kalbama?
 
- Tai priklauso nuo valstybės finansinių galimybių. Aišku, norisi sulyginti visiškai, bet nemanau, kad tai realu per ketverius metus, jei aštuonerius dvylika nepavyko. Pirmas veiksmas planuojamas jau kitąmet, pamažu tą įmoką didinant.
 
- Į rinkiminį socialdemokratų ir demokratų pažadą didinti valstybės įmokas už draudžiamus asmenis daug kas žiūrėjo pašaipiai ir vertino kaip rinkiminį jauką.
 
- Nors, kaip sakote, kad daug kas netiki, kad pažadai pavirs realiu gyvenimu, aš tikiu, kad daug to, kas įrašyta Vyriausybės programoje, priemonių plane ir yra susiję su sveikatos sistema, galėtų būti įgyvendinta.
Valstybės draudžiamų asmenų įmokų didinimas ne koks ypatingas veiksmas, bet rezultatas būtų jaučiamas.
 
- Kodėl ankstesnėms vyriausybėms tai nepavyko?
 
- Manau, kad tai lemia ir aukščiausios politinės vadovybės palaikymas, ir noras tai daryti. O apie ankstesnes vyriausybes, kaip byloja liaudies patarlė, reikėtų sakyti gerai arba nieko. Aš nenoriu apie juos sakyti nieko.
 
- Vis dėlto?...
 
- Sveikatos sistema paskutinius ketverius metus atsidūrė mini chaosėlyje. Bendradarbiavimas nevyko. Buvo kažkokie platforminiai susitikimai, bet dažniausiai monologo principu. Net savo nuomonės išsakyti negalėjai, nes tuoj būdavai pasodinamas ant nusiraminimo suolelio.
Dabar to nėra, atsirado teisė į nuomonę. Be abejo, stengiamės netransliuoti viešai to, ko nesame išdiskutavę viduje. Bet turime orientaciją į žmogų, pacientą, o ne tenkinti kieno nors lūkesčius. Taigi vyriausybių požiūriai skirtingi.
 
- Itin daug trinties pastaraisiais metais buvo tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Kaip pats matote šį santykį?
 
- Nematau jokios trinties, dėl kurios turėtų išgyventi privatus sektorius. Nors šis pastaruosius ketverius metus buvo bandomas vaizduoti kaip gelbėtojas, realybėje visi sudėtingesni klinikiniai atvejai, kai reikia kompleksinės pagalbos, tenka viešojo sektoriaus įstaigoms.
Noriu pabrėžti, kad jos atlieka reikšmingą paslaugų dalį ir ypač sudėtingais atvejais turi būti dėmesio centre.
O privatus sektorius veiks kaip ir veikė. Jei žiūrėtumėte rodiklius, pasiskirstymą, matytumėte, kad jis plečiasi, teikia vis daugiau naujų paslaugų.
 
- Viešosios įstaigos dėl to ir nuogąstauja – paslaugų, tyrimų plėtros galimybių. Jas riboja poreikio masto kriterijus, kuris palankesnis privačioms.
 
- Yra niuansų ir steigimo prasme. Kad viešoji įstaiga būtų įsteigta ir užtikrintų veiklą, turi atitikti daugiau reikalavimų. Apie tai kartas nuo karto kalbama. Svarstytini tam tikri pokyčiai, palengvinantys viešųjų įstaigų veiklą esant kritinėms situacijoms, pavyzdžiui, trūkstant žmogiškųjų išteklių. Konkurencinės sąlygos turi būti lygiavertės.
 
- Viešųjų įstaigų vadovai pabrėžia medikų nutekėjimą.
 
- Be abejonės, situacija kai kuriuose regionuose ir net didžiuosiuose miestuose tampa panaši į kritinę. Tai susiję su dviem pagrindiniais dalykais. Pirma, kad privatus sektorius stengiasi teikti ekonomiškai patrauklias paslaugas ir generuoja puikų finansinį rezultatą, o viešosioms tenka teikti visas, nesirenkant patraukliausių.  
Kitas dalykas – dėl vadybinių dalykų, inertiškumo. Tikimės, kad viešas sektorius sparčiau diegs naują vadybos kultūrą ir gebės susigrąžinti medikų – slaugytojų, gydytojų ir kito medicinos personalo – pasitikėjimą.
 
- Pirmuoju sveikatos srities prioritetu Vyriausybė įvardija žmogiškųjų išteklių pritraukimą, ypač regionuose. Buvusi vyriausybė kaip atsakymą pateikė rezidentūrą regionuose, kur atvykę rezidentai gal norės pasilikti.
 
- Situacija tikrai pasikeitusi į gera: rezidentai vyksta į regionus, regionai gali juos skatinti atvykti. Tačiau turiu ir asmeninę nuomonę šiuo klausimu. Jei regionas gali užtikrinti to etapo pakopinių kompetencijų įgijimą, viskas gerai. Kadangi esu studijavęs rezidentūroje, po to kažkiek praktikavęs, puikiai suprantu, kad vis dėlto svarbiausias rezidentūros tikslas – įgyti būtinus darbui įgūdžius. 
 
- Kokia jūsų nuomonė apie viršsutartinių stacionarinių paslaugų apmokėjimą? Pastaraisiais metais apmokama tik trisdešimt procentų, kartojama apie siekius mažinti stacionarą...
 
- Manau, kad jei paslauga suteikta, už ją turi būti atlyginta. Jei nueisite pas kirpėją, turėsite apmokėti už visos galvos kirpimą, ne pusės ar trečdalio.
Be abejo, turi būti kontrolės mechanizmai, bet gydymo įstaiga pacientų specialiai neguldo – ji tai daro pagal poreikį. Suprantu tam tikrus rodiklius, bet matau truputį keistų dalykų ir ta tema jau pradėta diskutuoti. Kaip ir apie brangiuosius tyrimus.
Manyčiau, aiškumas turi atsirasti per metus pusantrų. Tikrai suprasdamas norą mažinti stacionarą, iš kitos pusės matau, kad didžiosios ir viešosios įstaigos dėl to nukenčia, nes negauna apmokėjimo už atliktą darbą.
 
- Ko dar laukiama – tai slaugos strategijos. Pirmoji žinutė – įsakymas, kuriuo uždrausta jungti slaugos dienas metų sandūroje. Tai nuvylė ir medikus, ir pacientus. Kas toliau?
 
- Čia – jautrus klausimas. Mano požiūriu, ankstesnis sprendimas buvo lankstesnis, leido ilgiau būti slaugos ligoninėje. Sunkios būklės pacientai, kuriems reikalinga nuolatinė slauga ir ji negali būti užtikrinta namie, turėtų sveikatos priežiūros įstaigoje jos gauti tiek, kiek reikia.
Yra daug keblumų, susijusių su namų slaugos organizavimu, – kai kada lūkesčiai neturint žmogiškųjų išteklių nepateisinami.
Naujiena ta, kad Socialinių reikalų ir darbo ministerija savo pavaldume turi daugybę socialinės globos namų. Perduodant tą funkciją savivaldybei ir derinant socialines lovas su slauga, galima išspręsti daug problemų. Ne tik socialiai remtinų, bet ir tų, kuriems reikalinga kompleksinė paslauga.
 
- Esate įvardiję siekį optimizuoti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas ir diegti pacientų, sergančių daugiau nei viena lėtine liga, daugiadalykių specialistų komandų tinklą regionuose. Apie ką čia kalbama?
 
- Kalbame apie šeimos gydytojo instituciją. Šiuo metu peržiūrimi jos komandos nariai, kompetencijų stiprinimo galimybės.
Beje, diskutuojame ir apie naują šeimos gydytojo konsultacijų su specialistais modelį – kad gauti kolegos rekomendacijas būtų įmanoma nebūtinai siunčiant pas jį pacientą. Galvojama ir apie šios paslaugos įkainį.
 
- Minėjote, kad svarbu mažinti ribojimus šeimos gydytojams, susijusius su vaistų, procedūrų paskyrimu.

- Taip. Pavyzdžiui, magnetinio rezonanso tyrimas. Šeimos gydytojas tikrai kompetentingas identifikuoti kelio traumą. Bet privalo pacientą siųsti pas traumatologą, kuris palanksto tą kelį, išrašo tyrimą. Jį atlikęs žmogus grįžta pas tą patį traumatologą. Mano manymu, tokie ratai ydingi. Norint jų išvengti, yra normalių sprendimų. Iš pirmo žvilgsnio gal didinančių kaštus, bet efektyvinančių sistemą, padedančių išvengti perteklinių konsultacijų.
 
- Pabaigai – pasilikote krūvį ir poliklinikoje, kaip pavyksta viską suspėti?

- Viskas sudėliota į lentynėles ir paskirstyta. Kartais tenka užtrukti Vyriausybėje, bet dažniausiai dėl to, kad pas mus mėgstama ilgai kalbėti. Galima viską suspėti, jei biurokratinius išvedžiojimus pakeis konkretumas ir orientacija į rezultatą.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!