Bėdos slypi kitur
Panevėžio sporto centro direktoriaus pavaduotojas sportui Mantas Kuchalskis pasakoja, kad šiuo metu centre darbuojasi penkiasdešimt septyni treneriai, iš kurių tik trys neturi aukštojo sportinio išsilavinimo. Tai – vyresnio amžiaus sporto specialistai, ne vieną dešimtmetį treniruojantys jaunimą pagal išduotas licencijas. Paklausus, ar juos smarkiai palies nuo kitų metų įsigalėsiantis Sporto įstatymo pakeitimas, M.Kuchalskis sako, kad ir taip, ir ne. Pensinio amžiaus treneriai tikrai nebekeliaus į universitetą, tiesa, pakeisti juos ir pritraukti naujų specialistų – tikras galvosūkis.
 

„Taip, Sporto įstatymas atnaujintas. Tačiau nesuvienodinta sąvoka, kas yra treneris. Yra treneriai, kurie dirba mokyklose, yra dirbantys sporto centruose, klubuose. Mokyklose dirbantieji yra traktuojami kaip pedagogai, jie gali gauti mokytojams skiriamas metodininkų, ekspertų kategorijas, jų atlyginimai skaičiuojami kaip mokytojų, suteikiamos socialinės garantijos. Mūsų centras dirba pagal biudžetinį principą, atlyginimais negalime konkuruoti net su mokytojų algomis, neturime papildomo socialinių garantijų paketo treneriams“, – problemas įvardija Panevėžio sporto centro direktoriaus pavaduotojas sportui Mantas Kuchalskis.

 
Demotyvuoja maži atlyginimai
Panevėžio sporto centras, kaip ir dauguma kitų tokio tipo įstaigų Lietuvoje, turi kvalifikacines kategorijas, kurios skatina trenerius tobulėti. Tačiau to nepakanka tvirtai finansinei motyvacijai sukurti. Nuo 2013 metų vien šiame centre dirbančių trenerių sumažėjo dešimčia. Treniravimo srities specialistų mažėjimas fiksuojamas šalies mastu, o nauji atsiranda sunkiai.
 
„Yra tikimybė, kad specifinių sporto šakų trenerių savo centre galime ir nebesulaukti. Neieškome specialistų tik Panevėžyje, žvalgomės ir į kitus miestus, bet užpildyti laisvas, užimti išeinančių veteranų vietas yra sudėtinga. Didžiąja dalimi viskas susiję su atlyginimu. Nemaža dalis mūsų trenerių papildomai dirba mokyklose, kitose darbovietėse, užsiima netgi pavėžėjimo paslaugų teikimu. Kodėl? Todėl, kad, pavyzdžiui, jaunas specialistas, tik pradėjęs dirbti, gauna dvi grupes. Susidaro 20 darbo valandų per savaitę krūvis. Dar stengiamės paskatinti šiokiu tokiu priedu. Tačiau toks treneris uždirba iki 700 eurų į rankas per mėnesį“, – realybę apibūdina M.Kuchalskis.
 
Jis viliasi, kad Nacionalinė sporto agentūra prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, jau dirbanti prie aukšto meistriškumo sportininkų treniravimosi sąlygų gerinimo, pradės aktyviai dirbti ir dėl trenerių darbo sąlygų suvienodinimo, atlygio kėlimo. Ypač dabar, kai kiekvienas treneris privalės turėti kompetencijas, įgytas kartu su aukštuoju sporto išsilavinimu.
 
Diplomas lygu žinioms
LSU Treniravimo studijų absolventė, mergaičių futbolo trenerė, futbolo teisėjo asistentė Guostė Jonikaitė įsitikinusi, jog yra nepamainoma turėti tiek bendrų, tiek specifinių su kitų asmenų treniravimu susijusių žinių. Žinias kaupianti ne tik aukštojoje mokykloje, bet ir įvairiuose futbolo kursuose, ji gali puikiai palyginti, kuo skiriasi iš skirtingų šaltinių gaunamos žinios.
 
„Kursų metu įgyjama tik tam tikra specifinė informacija, koncentruota į vieną ar į kitą klausimą. Universitetas duoda daug bendrųjų ir specifinių žinių. Skirtingi moduliai leidžia įsigilinti, suprasti, kaip juda vaiko, senjoro kūnas, kaip skirtingų amžiaus grupių žmonių raumenys reaguoja į skirtingą fizinį krūvį, kaip jie dirba pratimų metu. Tai – funkcinė anatomija. Tokios disciplinos, kaip sporto biomechanika, sporto ir pratimų fiziologija, judesių valdymas ir mokymas, tikrai nėra ir negali būti atskleidžiamos taip plačiai ir išsamiai kursuose, kaip jas galima išnagrinėti universitete“, – įsitikusi G.Jonikaitė.
 
Psichologija neatsiejama nuo sporto
Mergaičių ir merginų futbolo trenerės pozicija apie didelio universitetinio žinių bagažo neturinčius, tačiau treniravimu užsiimančius asmenis griežta: tokie žmonės darbe gali padaryti daug klaidų, traumuoti sportuojančius asmenis ir fiziškai, ir net psichologiškai.
„Dirbant trenerio darbą kiekvieną dieną kyla įvairiausių iššūkių. Nuo problemų su
inventoriumi iki psichologijos. Būtent su psichologiniais sportuojančių žmonių iššūkiais susiduriu dažniausiai. Treniruoju mergaites nuo 5 iki 10 metų amžiaus bei merginas nuo 11 iki 15-kos. Šiuo paauglystės etapu atsiranda visko, treneris tampa autoritetu, žmogumi, kuriuo auklėtiniai gali pasitikėti, kuriam gali išsipasakoti, tikėtis pagalbos. Treneris turi gebėti išklausyti, gebėti rasti pagalbos metodą“, pasakoja G.Jonikaitė.
Ji taip pat pažymi, kad kiekvienas bet kurios sporto šakos treneris ir pats turi būti psichologiškai tvirtas. Ne tik sportininkams, bet ir jam yra keliami sportinių rezultatų lūkesčiai, kiekvienas treneris sunkiai dirba ne tik, kad tobulėtų jo auklėtiniai, bet ir kad tobulėtų jis pats.

---

 
Tarp kitko
Lietuvoje įgyti aukštąjį sporto išsilavinimą šiuo metu galima 4 aukštosiose mokyklose:
VU Šiaulių akademija siūlo Kūno kultūros ir sporto pedagogikos bakalauro bei magistro studijų programas.
Vytauto Didžiojo universitetas siūlo Sporto studijų bakalauro bei Fizinio ugdymo ir sporto magistro studijų programas. 
Klaipėdos universitetas suteikia galimybę studijuoti Laisvalaikio sporto bakalauro, Fizinio aktyvumo ir sporto magistro bei Laisvalaikio sporto sutrumpintose (2,5 m.) studijose.
Lietuvos sporto universitetas siūlo Fizinio ugdymo ir sporto bei Treniravimo sistemų bakalauro, Sporto edukologijos, Treniravimo sistemų, Fizinio ugdymo ir sporto, Sportinės veiklos analizės bei Krepšinio treniravimo ir valdymo magistro studijų programas.

---

 
Komentaras
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė prof. Vilija Targamadzė:

- Natūralu, kad sporto treneriui reikia turėti specializuotą išsilavinimą. Šie specialistai turėtų išmanyti ir pedagogiką, kadangi dirba su skirtingo amžiaus žmonėmis. Tai (įgyti aukštąjį sporto išsilavinimą – aut. past.) ne šiaip sau reikalavimas, o reikalingumas, nes atliepia žmonų sveikatą. Juk negali lietuvių kalbą baigęs mokytojas mokyti matematikos. Suprantu, kad yra nerimo sporto treneriams, bet reikia sudaryti adekvatų pereinamąjį laikotarpį, kad būtų galim įgyti atitinkamą išsilavinimą, paieškoti tinkamų studijų formų. Rėžti iš karto nereikia. Valstybė galėtų tokias studijas finansuoti – galimybių yra.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!