- Šiandien, birželio 14-ąją, minima Pasaulinė kraujo donorų diena. Kuo ši data ypatinga?
- Tądien gimė austrų mokslininkas Karlas Landšteineris, atradęs tris kraujo grupes O, A, B, už kurias gavo Nobelio premiją. Ketvirtąją grupę šiek tiek vėliau atrado jo studentai. Tai nekelia abejonių dėl mokslininko kompetencijos, tiesiog ketvirtoji – AB – grupė yra itin reta populiacijoje. Tik aštuoni procentai europiečių ją turi. Dėl ribotos tiriamųjų imties Karlas Landšteineris jos „nepagavo“. Kraujo grupių atradimas padarė didžiulį lūžį kraujo donorystėje. Nors bandymų perpilti kraują būta ir anksčiau, moksliškai pagrįstų metodų nebuvo. Vis dėlto nuo naujovės atradimo, kliniško jos pritaikymo vakarų Europoje kraujo perpylimo procedūra iki mūsų atėjo žaibiškai – prireikė vos dvidešimt metų. Profesorius Valdas Kuzma Kauno klinikose 1923-aisiais metais pirmą karą Lietuvoje atliko vadinamąją hemotransfuziją. Taigi šiemet Lietuvoje minimas kraujo donorytės šimtmetis.



- Simboliška, kad būtent minint šią datą Vilniuje atidarote naują kraujo donorystės padalinį. Kur jį rasime?
- Taip, ta proga ir Nacionalinis kraujo centras atsinaujina – naujos patalpos įrengtos pagal Europos Tarybos kraujo paėmimo ir kokybės užtikrinimo gaires. Padalinys bus erdvus – vienu metu kraujo dovanoti galės keturi donorai, dirbs penkių darbuotojų komanda. Tikimės donorai mus ras nesunkiai – nuo šiol būsime prekybos centro CUP ketvirtame aukšte, vos pakilus liftu už stiklinės perdangos. Kraujo centras stengiasi būti viešas, matomas ir atviras visuomenei.
 
- Štai tokie šių dienų standartai, o koks buvo kraujo donorystės kelias Lietuvoje po pirmosios transfuzijos?
- Tarpukaryje nebuvo kraujo centro. Jis įkurtas gerokai vėliau, o iki tol kraują donuodavo medicinos studentai ir gydytojai. Kraujo donorystė tada dar buvo mokama: viena donacija – šimtas litų. Tai buvo dideli pinigai. Tačiau, kiek teko domėtis, tiek Kauno klinikos gydytojai, tiek ir medicinos studentai pinigų neimdavo, kraujo dovanodavo. Pasišventę medicinai žmonės jau tuomet propagavo neatlygintiną kraujo donorystę. O Nacionalinis kraujo centras prie neatlygintinos donorystės perėjo 2018-aiais.


 
- Ar daug donorų tada atkrito? Ko gero, ne vienam piniginis atlygis buvo paskata aukoti kraujo?
- Tie, kurie ateidavo donuoti kraujo dėl pinigų, nebeateina. Jų vietą užpildėme naujais žmonėmis. Naujoji karta remia kraujo donorystę – apskirtai pasikeitė visuomenės mentalitetas. Po kovido skaičius net išaugo: 2022-iais turėjome 68 tūkstančius donacijų, per kovidą skaičius buvo kritęs iki 60 tūkstančių. Per pirmąjį šių metų ketvirtį pirmą kartą atėjo dviem tūkstančiais daugiau naujų, niekada dar nedavusių kraujo donorų nei praėjusiais metais.
 
- Jūsų pastangos būti matomiems, donorystės viešinimas duoda rezultatų.
- Nacionalinio kraujo centro komanda kiekvieną dieną telkiame pajėgas viešinimui. Stengiamės pasiekti įvairias žmonių grupes, kiekvienai jų pritaikant skirtingas žinutes. Jaunimą stengiamės pasiekti pasitelkiant sportą, brandesnius žmones – tiesiog aiškindami apie kraujo donorystę. Daug dirbame, kad visos socialinės grupės būtų paliestos ir įsisąmonintų apie neatlygintinos donorystės svarbą.
Pastebime, kad keičiasi žmonių mąstymas, tarpusavio santykiai tampa kokybiškesni kalbant ne tik apie kraujo donorystę. Gražiau vienas su kitu bendraujame, gražiau elgiamės kelyje vairuodami, mažėja baimės, kurios mus kamavo prieš kelis dešimtmečius. Visa tai atsispindi ir kraujo donorystės skaičiuose.
 
- Pasitelkiate net influencerius. Netradicinis kelias kraujo donacijai.
- Influenceriai nėra mūsų pagrindinis viešinimo kanalas, bet pasitelkiame ir juos. Stengiamės apimti visus viešinimo segmentus: nepamirštame ir jų, ir mokslininkų, ir gydytojų straipsnių parengti. Viešojoje erdvėje yra daug nuostabių žmonių, kurie yra populiarūs visuomenėje ir savo pavyzdžiu užkrečia kitus. Džiaugiuosi, kad jie ne tik yra kraujo donorai, bet ir viešina kraujo donorystės idėją, ragina kitus daryti gerus darbus.


Profesorius Valdas Kuzma Kauno klinikose 1923-aisiais metais pirmą karą Lietuvoje atliko taip vadinamą hemotransfuziją. Šiemet skaičiuojame, kad jau šimtą metų mūsų pacientams galime pagelbėti tokiu būdu.

 
- Bažnyčioje laikomos mišios už sunkiai sergančius žmones. Galbūt kunigai taip pat paskatina žmones prisidėti prie kilnių darbų?
- Bažnyčia palaiko kraujo donorystę. Kartais net rengiame išvažiuojamąsias akcijas prie bažnyčių. Katalikų bažnyčia mus kvietė dalyvauti ir Šiluvos atlaiduose.
 
- Kiek žinau, vasarą kraujo donacijų sumažėja. Ne tas galvoje vasarotojams?
- Nepaisant to, kad kraujo donorų ir donacijų daugėja, vasarą kartais susiduriame su kraujo trūkumu. Tai būdinga visoms Europos šalims – sezoniškumas čia jaučiamas. Vėlyvą pavasarį, ankstyvą vasarą studentams prasideda sesija, o mūsų didelė dalis donorų yra studentai. Sesijos metu kraujo nenori dovanoti – yra susitelkę į mokslus. Kiti pradeda atostogauti, išvažiuoja iš miestų, tiesiog nebe tai rūpi. Todėl stengiamės patys ateiti pas žmones: jei jie neateina į kraujo centrą, kraujo centras ateis pats. Vasarą iš visų penkių kraujo centrų išvažiuojame ir statome palapines miestų centre. Taip pat stovime prie bažnyčių po mišių, per įvairias šventes ir renginius – būname kiek įmanoma arčiau žmonių. Mums labai padeda išvykos į karinius dalinius. Neseniai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos šaulių sąjunga. Jie mums aktyviai padeda ir dovanoja kraujo. Vasarą visada jaučiame šiokią tokią įtampą, todėl stengiamės būti mobilesni ir labiau susitelkę.
Paprastai nebūna taip, kad pritrūksta visų kraujo grupių – dažniausia tik vienos ar kelių. Tokiu atveju stengiamės kviesti į centrus ištikimus donorus. Donorams, kurie užpildę anketą sutinka, kad su jais susisiektume, siunčiame trumpąsias žinutes, skambiname, kviečiame per mobiliąją programėlę „Mano kraujas“.
 
- Dar sulaukiate tokių klausimų, ar galima per kraują užkrėsti, pavyzdžiui, alkoholizmu ar homoseksualumu?
- Pastaruoju metu tokių klausimų nebesulaukiame. Krauju nepersiduoda polinkis į alkoholizmą ar narkotikus, taip pat seksualinę orientaciją. Kovido metu sulaukėme klausimų iš tų, kurie nusiteikę prieš vakcinas ar nebūsiu vakcinuotas, jei man perpilsite kraują? Įtakos kraujas tam neturi. Tuo tarpu svarbu neperpilti infekuoto kraujo. Tai – jau Nacionalinio kraujo centro atsakomybė. Tokių atvejų mano karjeroje nepasitaikė.
 
- Tiems, kas baiminasi dėl sveikatos suprastėjimo po kraujo donacijos dar kartą priminkime, kad sveikatai tai nekenkia. Vis dėlto silpnumo pojūtis davus kraujo yra?
- Galiu pasidalinti savo patirtimi, kadangi pats esu kraujo donoras. Po donacijos žmogus jaučiasi šiek tiek silpnesnis, todėl patariama vengti bet kokios fizinės veiklos. Kitą dieną žmogus jaučiasi jau visiškai atsigavęs. Tą dieną, kai duodama kraujo, reikėtų būti pavalgius ir atsigėrus skysčių, iškart po donacijos atsigerti skysčių, suvalgyti ką nors saldaus, pasėdėti. Dažnam donorui, ir man tarp jų, jaučiasi šioks toks silpnumas, bet kasdienės veiklos nesutrikdo. Organizmas greitai atsigauna.



- Sveikatai nekenkia, kraujo centras kone pats ateina pas žmogų, visuomenės požiūris palankus, mitų nebėra, Bažnyčia palaiko... Kas vis dėlto šiais laikais dar stabdo žmones dovanoti kraujo?
- Stabdo informacijos neturėjimas ar tiesiog elementarus neprisivertimas. Pats neretai dalyvauju mūsų mobiliose išvykose ir pasikalbu apie tai su donorais. Pirmą kartą atėję žmonės sako, kad jau seniai norėjo duoti kraujo. Dabar pro šalį ėjau, pamačiau jūsų palapinę ir pagaliau dovanoju pirmą kartą. Žmonės nėra blogi, bet kol tu jiems geros idėjos neatneši prie namų, tol neišsijudina ir to neįgyvendina, nors širdyje tikrai yra pasiruošęs padėti kitiems. Beje, kraujo donorystė padidėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Teko net žiniasklaidoje stabdyti kraujo donorus, kad į Ukrainą kraujo netiekiame, jo tiek nereikia, nebus kur jo panaudoti, teks utilizuoti. Žmonės yra geraširdžiai ir susitelkę, tik juos reikia paskatinti. Jei koks nors pavojus – sulėks visa tauta. Kai pavojau nėra, jau mūsų darbas viešinti donorystę ir atnešti ją kuo arčiau žmogaus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!