- Profesoriau, einate nepriklausomo eksperto pareigas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje, teikiate siūlymus, kaip gerinti psichinės sveikatos sistemą kitose pasaulio šalyse. Ar jaučiatės labiau vertinamas užsienyje nei gimtinėje?
- Tai - geriausias mano veiklos įvertinimas: malonu, kai pastebi ir suteikia tokius įgaliojimus. Spalio gale Niujorke pristatysiu jau dešimtąją ataskaitą - šįkart apie tai, kaip rengti sveikatos specialistus. O Lietuvoje? Kam čia reikia nepriklausomų ekspertų? Savęs nesureikšminu, bet toks jau dėsnis – savo kieme pranašu nebūsi. Žmonėms reikia ekspertų iš šalies. Diegiamoms idėjoms pritarimo sulaukiu tik koridoriuose kalbėdamas su rimtais politikais.
 
- Aštriai pasisakote, drąsiai kritikuojate. Gal dėl to pritarimo, kaip pats sakote, sulaukiate tik koridoriuose?
- Nors buvau nušalintas nuo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano pareigų, skambės kaip paradoksas, tą veiklos laikotarpį laikau turbūt didžiausiu pasiekimu. Didžiuojuosi, nes užimant svarbią poziciją pavyko aštriai iškelti problemas. Nieko nėra blogiau valstybei ir visuomenei už prisitaikymą prie ydingų papročių, o Lietuvos medicinos sistema nuo jų iki šiol kenčia.
 
- Vis dėlto jūsų darbo pamatas - vaikų ir paauglių psichika. Sakote šiandien dažnai pasimetąs, kas jūs ir koks jūsų vaidmuo visuomenėje.
- Jau sovietmečiu būdams jaunas gydytojas supratau, kad klasikinei medicinai tuomet buvo leidžiama vystytis, bet ne tokiai sričiai kaip vaikų ir paauglių psichiatrija. Sovietai neigė psichikos srityje egzistuojančias problemas. Mat Tarybų Sąjunga skelbė, kad yra savaime laimingų žmonių, ypač vaikų šalis, todėl priešinosi bet kokioms psichinės pagalbos priemonėms atviroje visuomenėje. Iš tiesų tuos vaikus atiminėdavo ir uždarinėdavo į internatus. Vaikai ir maištaujantys paaugliai buvo kankinami pačių stipriausių psichotropinių vaistų megadozėmis, iki tiek, kad negalėtų pajudėti. Skaudu, kai dabar stebiu, kad šitą svarbų medicinos ir psichiatrijos istorijos laikotarpį bandoma reabilituoti, pateikti pakankamai gražiomis spalvomis. 
Man, kaip vaikų psichiatrui, visa tai, ką mačiau, kėlė siaubą, todėl pasižadėjau – jei pasieksime nepriklausomybę ir demokratiją, prisidėsiu, kad ši nužmoginta sistema pasikeistų iš esmės.
 
- Kad priešiškumo sulaukiate, neabejojame, o pritariančiųjų? Juk vienas lauke - ne karys.
- Daugelis tiesiog nedrįsta viešai sakyti teisybės. Mano mokiniai, norėję kartu daryti permainas, neapsikentė tokios terpės ir išvyko dirbti svetur. Nors nenoriu nieko blogo pasakyti apie likusius, dauguma Lietuvoje prisitaiko ir apsisprendžia sisteminių problemų nebematyti. Toks specialistas gali sėdėti kabinete, išrašinėti psichotropinius vaistus, kurių gal reikia, o gal ir nereikia. Stebiu į tai su liūdesiu ir nerimu. Psichikos sveikatos sritis išlieka suparalyžiuota nevykusių tradicijų. Nors turiu vilčių, kad dar sukursime veiksmingą sistemą, kol kas mūšius tenka pralaimėti.
 
- Nuo sistemos ydų grįžkime prie vaikų situacijos. Iš pedagogų neretai tenka girdėti, kad daugiausia problemų kyla ne su vaikais, o su jų tėvais. Galbūt šie itin reiklūs ar nepagrįstai priekabūs? 
- Mes, kaip visuomenė, paveldėjome ir baudžiavos, ir sovietmečio emocinį neraštingumą. Mūsų tautos niekas niekada nemokė emocinio intelekto pagrindų, įgūdžių, kaip sveikai bendrauti vienam su kitu. Iš kur tėvai gali mokėti bendrauti? Praleidome visą epochą, kol laisvasis pasaulis beveik šimtmetį mokėsi veiksmingai auklėti vaikus. Pasiekėme nepriklausomybę ir jau turėjome pakankamai laiko, kad pasivytume gerokai sveikesnes visuomenes į šiaurę ir į vakarus nuo mūsų. Akivaizdu, kad kol kas pasivyti nenorime, nes kaip ir anksčiau į tai beveik neinvestuojama.
 
- Dažnai vaikai po pamokų eina į prailgintą grupę, vakare - į būrelius, namo grįžta tik nusisprausti ir miegoti. Taigi didžioji dalis auklėjimo naštos perkeliama ant pedagogų pečių. Koks lieka tėvų vaidmuo vaikų auklėjime?
- Tėvai kartais be reikalo užsipuolami. Valstybė gudrauja sakydama, kad jie nesusitvarko su vaikais. O ji ar padeda susitvarkyti? Turiu daugybę pavyzdžių iš užsienio valstybių, kur metamos didžiulės pastangos į kokybiškas prevencines paslaugas, kad šeimos, patiriančios auklėjimo sunkumų, sulauktų rimtos ir geranoriškos specialistų pagalbos. Mes gi kol kas tik mėtome atsakomybę nuo vienų pečių ant kitų.
 
- Rodos, buvo laikai, kai mokytojų žodis vaikams buvo „šventas“. Dabar gi mokiniai žino savo teises, o pedagogai šių net sudrausminti nebegali. Kodėl požiūris pasikeitė?
- Neneigiu šios problemos. Vis dėlto visais laikais suaugusieji turėjo problemų su vaikais. Dabar norima sovietų laikus idealizuoti, bet tada spauda draudė aprašinėti tragiškus atvejus, kurių taip pat kaip dabar nutikdavo. Dabar mokomės gyventi demokratinėje visuomenėje, o siautėjančius paauglius reikia ir būtina drausminti, žinoma, nežalojant jų dvasios. Užaugę, jei patirs suaugusiųjų smurtą, jie norės atkeršyti. Tačiau ir sakydami, kad vaikai smurtauja, o mes, girdi, neturime teisės užkirsti tam kelio, tik rodome bejėgystę. Nepadarėme namų darbų, neinvestavome į prevenciją, todėl šiandien turime pasekmes.
Čia tas pats, lyg būtume negydytą vėžį diagnozavę tik ketvirtoje stadijoje ir imtumėme baisėtis, kad aplink tik ketvirta stadija. Sulaukėme, kol paaugliai iš nevilties ėmė siautėti. Kas dabar? Skelbsime jiems karą? Siautėja jie ne iš gero gyvenimo, o palikti abejingos visuomenės. Taigi šiandien jau turime metastazes...

---

 
Dosjė
VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos , profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras
2000–2002 m. VU Medicinos fakulteto dekanas,
Nuo 1983 m. dėsto vaikų ir paauglių psichiatriją
1990–1992 m. Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas, 
1989–2001 m. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis vaikų ir paauglių psichiatras, 
1994–1999 m. Vaiko raidos centro direktorius,
1995–1997 m. Baltijos reabilitacijos asociacijos prezidentas,
1997–2001 m. Nacionalinės sveikatos tarybos narys, 2001–2002 m. pirmininko pavaduotojas,
2007-2011  m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas,
Nuo 2014 m. iki dabar Jungtinių Tautų Specialusis pranešėjas teisei į fizinę ir psichikos sveikatą.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!