Bernadeta Mališkaitė: „Buvo daugybė atvejų, kai Viešpats tiesiog gelbėjo“

Sima Kazarian
2022-01-21
„Bažnyčiai, tikintiesiems reikėjo tiesiog tyliai merdėti ir mirti, arba dar ieškoti būdų, kaip apie tikinčiųjų situaciją pranešti pasauliui ir demaskuoti melą, kurį skelbė sovietinė valdžia“, – sako Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė Bernadeta Mališkaitė – viena pagrindinių „Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos“ bendradarbių, už ką jai įteikta „Laisvės premija“.
Bernadeta Mališkaitė: „Buvo daugybė atvejų, kai Viešpats tiesiog gelbėjo“
„Tardymo metu stengdavaisi nekalbėti, ko nereikia. Atsisakyti dalyvauti tardyme, negali, už tai tau gali būti iškelta byla, bet nekalbėti apie kitą asmenį, kai klausia, gali ir net turi...“ – pasakoja Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė Bernadeta Mališkaitė – viena pagrindinių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbių.

- Aktyvų partizaninį pasipriešinimą pakeitė slapta pogrindinė veikla. „LKB kronika“ – viena jų. Kodėl ji atsirado, kas buvo pagrindiniai organizatoriai?
- Pirmasis ir pagrindinis kronikos redaktorius yra kardinolas Sigitas Tamkevičius. Žinoma, nebuvo taip, kad jis vienas sugalvojo ir su niekuo nepasitaręs pradėjo leisti kroniką. Situacija Lietuvoje buvo tokia, kad arba Bažnyčiai, tikintiesiems reikėjo tiesiog tyliai merdėti ir mirti, arba dar ieškoti būdų, kaip apie tikinčiųjų situaciją pranešti pasauliui ir demaskuoti melą, kurį skelbė Sovietinė valdžia: kad tikėjimas laisvas, kad politinių kalinių nėra, gal vienas kitas, pavadintas ekstremistu. Kunigai už vaikų mokymą tikėjimo tiesų buvo teisiami ir kalinami, inteligentija negalėjo viešai praktikuoti tikėjimo, kitu atveju turėjo atsisakyti atsakingų pareigų...
 
- Kunigas Gvidonas Dovidaitis pakvietė jus į kleboniją ir davė perskaityti kroniką. Tai buvo pirmas jūsų susidūrimas su šiuo leidiniu. Kaip manote, kodėl kunigas jumis pasitikėjo?

- Buvo kiek kitaip. Kunigas Gvidonas Dovydaitis kažkada, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, apie vienerius metus dirbo Kybartų parapijoje vikaru. Tada ir susipažinome, jis buvo aktyvus, į savo namus pasikviesdavo jaunimą. Besimokydama Vilniuje trečiame kurse turėjau su tikėjimu susijusių abejonių, klausimų, kurie man nedavė ramybės ir parašiau jam laišką, tik pamiršau nurodyti atgalinį adresą. Todėl kai jis Kybartuose pavadavo tuometinį kleboną Sigitą Tamkevičių, susirado mane ir tiesiog perdavė pluoštą pogrindžio leidinių: daugiausia „Kronikos“, bet ir „Aušrų“ ir „Alma Mater“, „Rūpintojėlis“ ir „Perspektyvos“, „Tiesos kelias“... Tada man atsivėrė iki tol nežinotas pasaulis. Mano susikoncentravimas į save kažkaip pasitraukė į antrą planą, prasiplėtė horizontas, kamavusios problemos sumažėjo iki smulkmenų, palyginti su tuo, ką skaičiau. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, žinojau apie spaudos draudimo metus, knygnešius, pati buvau jauna, idealistė... 
Kodėl pasitikėjo?.. Nebuvau atėjusi iš gatvės, bendravom. Iš kitos pusės, pogrindžio leidiniai tam ir buvo leidžiami, kad pasiektų žmones. Be to, nėra čia taip pavojinga: ras pas tave kratos metu pogrindžio leidinį, na, taip, tikėtina, kvies į tardymą, apklaus. Bet tu gi daugiau nieko nežinai, svarbu nepasakyti, iš ko gavai ir pernelyg nesupanikuoti.
 
- Panorote įsitraukti į kronikos leidybą ir apie tai prasitarėte vienuolyno vyresniajai.
- Kaip ir kitos seserys reguliariai gaudama kroniką vienuolyno vyresniajai esu sakiusi, jog esu dėkinga Dievui už tai, kad įstojau ir baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą Pedagoginiame institute. Buvau ne komjaunuolė, nedaug kas tikėjo, kad galėsiu mokytis... Nežinojau, kaip tą dėkingumą įkūnyti ir prasitariau, kad jei reikėtų pagalbos prie pogrindžio leidinio, sutikčiau, nors nesu drąsuolė, nežinau, ar tikčiau. Man atrodė, kad skolas reikia grąžinti. Bet tuo momentu ji tik nusišypsojo ir nieko nepasakė, tiesiog nereagavo. Ėjo ir praėjo...
O bendradarbiauti pradėjau po studijų. Kai už „Kronikos“ dauginimą Kybartuose ir Bagotoje suėmė seseris Onutę Vitkauskaitę ir Genutę Navickaitę, gyvenau kartu su jomis Kaune ir dirbau Garliavos antojoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Po areštų paprastai anksčiau ar vėliau seka krata, tardymai. Buvau pakviesta į Vilniaus saugumą apklausai. Po jos aprašiau tardymą ir perdaviau, kam man atrodė reikia perduoti. Esu kybartietė, tad savaitgaliais vykdavau į tėviškę, žinoma, ten gyveno ir kai kurios vienuolijos seserys. Netrukus tuometinis parapijos klebonas Sigitas Tamkevičius pakvietė prisidėti prie kronikos darbų. Pakvietimas buvo susijęs su tuo, kad leidiniui po seserų arešto reikėjo bendradarbių.


 

- Kaip vyko leidyba? Šešerius metus buvote viena pagrindinių „Kronikos“ rengėjų.
- Po kunigo Sigito Tamkevičiaus nieko naujo nepradėjome, tik stengėmės visi likusieji ir netrukus prisijungęs kunigas Jonas Boruta, tęsti tai, ką darėme.
Du tris mėnesius iš visos Lietuvos eidavo medžiaga, ją reikėdavo suredaguoti ir parengti numerį. Žmonės, jautė, kam suteikti informaciją, o tas, kuris gavo, žinojo, kam perduoti toliau. Nemažai medžiagos ateidavo per dabartinį vyskupą emeritą Joną Borutą. Jis buvo pogrindyje įšventintas kunigas, todėl nepririštas prie konkrečios parapijos, važiuodavo į skirtingus kampelius pavaduoti vieną ar kitą kunigą... Niekas apie jokias redakcijas ar leidžiančiuosius nekalbėjo ir nesismalsavo.
Žinoti ne daugiau, nei būtina, buvo naudinga: kuo mažiau žinosi, tuo mažiau pakenksi atsidūręs kritinėse aplinkybėse – tardymų, arešto metu. Saugojom save ir kitus.

Dėl konspiracijos kalbėdami patalpose neminėdavome vardų, pavardžių, susitikimo vietų. Jei tikrai reikia žinoti, rašydavome ant lapelio ar tokios vaikiškos lentelės, kur užrašai, pakeli viršutinį lapą, ir viskas, kas buvo parašyta, išnyksta... Leidžiant numerį apgalvodavai laiką, apsižiūrėdavai, kiek tai įmanoma, ar nėra miestelyje ar aplinkui kokio nors neįprasto judėjimo, svetimų automobilių, žodžiu, ar neseka.
Tardymo metu stengdavaisi nekalbėti, ko nereikia. Atsisakyti dalyvauti tardyme, negali, už tai tau gali būti iškelta byla, bet nekalbėti apie kitą asmenį, kai klausia, gali ir net turi... Sakydavom: klauskit tik apie mane, nemoralu apkalbėti kitus žmones, jų pačių paklauskite. Reikalaudavome, kad kabinete tardymo metu liktų tik tardytojas, nebūtų pašalinių darbuotojų. Nepasitikėjom, nes tas kitas, sėdintis už nugaros, ar kažkur kabineto kampe ir kažką rašantis, nėra draugas ir nėra tavo tardytojas, o paliudyti, ko tu nepasakei, tikrai gali. Man taip buvo, kai vyko kun. A. Svarinsko areštas, dar prieš prasidedant teismui, mane sulaikė, nepriėjus prie teismo rūmų, nuvežė į policijos poskyrį ir du liudininkai, kuriuos vėliau mačiau šmižinėjusius apie KGB rūmus, apkaltino, kad aš keikiausi necenzūriniais žodžiais, mušiau milicininkus ir už tai buvau nubausta dešimt parų arešto. Melas, netgi savotiškai juokinga, bet taip būdavo...
Po protokolais nepasirašinėdavome, o jei jau pasirašydavom (išimtinais atvejais), tai labai arti paskutiniųjų žodžių, laisvą dokumento vietą užbraukdavome tokiu zigzagu, panašiu į „z“ raidę, kad neprirašytų nebūtų dalykų, ir po jų neliktų tavo parašo. Jei buvai priversta pasirašyti, visada grįžus iš tardymo gali parašo atsisakyti. Parašai kitą pareiškimą, kad parašo atsisakai ir tiek, nes jis buvo iš tavęs išgautas prievarta, grasinant, bauginant, žodžiu, jau kaip ten būdavo konkrečiu atveju.
 
Ar nepasiilgstate tų laikų? Kas Jums sausio 13-oji?
- Tikrai nepasiilgstu... Ačiū Viešpačiui, kad esame laisvi, galime kurti savo šalį, prisiimti už ją atsakomybes. Vergovės, okupacijos, manau, niekas, sveikai mąstantis, negali jų pasiilgti. Man Sausio 13-oji  – atminties, dėkingumo, dvasios pergalės ir vienybės diena. Diena, pareikalavusi maksimum apsisprendimo ir ryžto, – vieni žuvo, lenkiuosi jų atminimui, kiti buvo tam pasirengę, net vaikai, pati tą naktį buvau  Vilniuje su būriu jų... Tikiu, kad žmonių dvasinės jėgos galia, Dievo Apvaizdos globa, liko gyventi.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Nugalėjo cholesterolio baubą

    Nugalėjo cholesterolio baubą

    Šios istorijos nebūtų, jei penkiasdešimtmetis uteniškis Andrius nebūtų šiek tiek linkęs į hipochondrij...
    Danutė Baliūnienė: pacientus pažįstame iš balso

    Danutė Baliūnienė: pacientus pažįstame iš balso

    Gegužės pradžioje grįžo tradiciniai Nusipelniusio Lietuvos gydytojo apdovanojimai. Tarp garbės ženklu apdovanotųjų – V&scaro...

    Budinti vaistinė


    Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

    Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

    Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) siūlo keisti kompensuojamųjų vaistų kainodarą, kuria skatintų pacientus rinktis tik vaistus s...
    Kaukės nebėra privalomos, bet vaistininkai pataria neskubėti jų nusiimti

    Kaukės nebėra privalomos, bet vaistininkai pataria neskubėti jų nusiimti

    Nuo šiandien įsigaliojus tik rekomendacijai, o ne būtinybei viešose vietose dėvėti medicinines kaukes, vaistininkai ...

    Sveika šeima


    Socialinių tinklų magija

    Keli mygtukų paspaudimai ir žiūrėk, ekrane galima pamatyti širdžiai mielą veidą. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai laiškai nuo vienos šalies iki kitos nekeliauja kelis mėnesius, galima santykius palaikyti per atstumą. Ir nors socialiniai tinklai įneša į kasdienį gyvenimą nemažai naudos, kartu gali ir pa...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Moterų teisės vyrų politiniame žaidime

    Šiandien Jungtinės Amerikos Valstijos siūbuoja ant lyno, nuo kurio nukritus nukentės pusė šalies populiacijos. Penki šalies teisėjai, iš kurių net keturi vyrai, pareiškė, kad 1973 m. abortus legalizavęs „Roe v. Wade“ Aukščiausiojo teismo sprendimas tikėtina, kad bus panaikintas.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Kenedis džiunglėse, Šekspyras Stokholme
    Henrikas Vaitiekūnas Kenedis džiunglėse, Šekspyras Stokholme
    Henrikas Vaitiekūnas Cigarečių istorijos
    Biocheminė meilė
    Henrikas Vaitiekūnas Biocheminė meilė

    Naujas numeris