„Gražiai atskleidė“
Praėjusią savaitę paviešinta Valstybės kontrolės ataskaita atvėrė duris į dar vieną nesutvarkytą užkaborį – priklausomybės ligų gydymą. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad tam ryžtasi tik 8 proc. turinčių šią problemą. Net ir nutarus gydytis reikia apsišarvuoti ryžtu: 45 proc. ieškančių pagalbos patiria sunkumų ją gauti, nes paslaugos gyvenamojoje vietoje neteikiamos. Paaiškėjo, kad arti pusės gydymo įstaigų, turėjusių teisę gydyti priklausomybės ligas PSDF lėšomis, 2019-2022 m. to nedarė. Negana to, priklausomybės ligų gydymo paslaugos nebuvo įtrauktos į Sveikatos apsaugos ministerijos prioritetines sritis.
 
„Valstybės kontrolė gražiai atskleidė tą problemą“, – pakomentavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas ir žada kelti šį klausimą komitete. Politikas tvirtina, kad auditorių pastebėjimas, jog priklausomybių gydymas lietuviams sunkiai prieinamas – ne iš piršto laužtas. „Mano manymu, Respublikinio priklausomybės ligų centro filialų penkiuose didžiuosiuose miestuose nepakanka. Reikia plėsti paslaugas į mažąsias apskritis ir regionų centrus, nes ten žmonės ekonomiškai sunkiausiai gyvena, jiems sudėtinga nuvykti į centrus“, – tvirtina pirmininkas.
 

RPLC direktorius Emilis Subata konstatuoja liūdną faktą, kad šiuo metu visa sveikatos apsaugos sistema, įskaitant psichikos sveikatos įstaigas, ligoninės nusišalina nuo šių pacientų gydymo. „Jie paliekami centrui tarsi sakant: imkite visus sergančius ir grąžinkite sveikus. Nenormalu, kad viena įstaiga veža krūvį už visas likusias. Mūsų dviejų trijų dešimtmečių siekis yra integruoti priklausomybės ligų priežiūrą į bendrą sveikatos apsaugos sistemą. Viskas vyksta lėtai, bet yra ir poslinkių“, – teigė jis ir pasidžiaugė Valstybės kontrolės rekomendacijomis.

 
„Pagrindinė idėja, kad kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos (tiek pirminiai psichikos sveikatos centrai, tiek ligoninės bendro profilio), kurios dalyvauja reformoje, perimtų krūvį, kad paslaugos būtų tolygiai paskirstytos per apskritis“, – teigė E.Subata.
 
Reikia plėsti paslaugas
A.Matulas taip pat sutinka, kad priklausomybių ligų gydymą reikėtų daugiau integruoti į psichiatrinę tarnybą. Kaip atrodytų toji integracija? „Sunku jums ir pasakyti, reikia įsigilinti ir išsiaiškinti. Akivaizdu, kad turime suteikti galimybę psichiatriniams skyriams ligoninėse tas paslaugas teikti ir apmokėti, – perspektyvas dėstė parlamentaras ir teigė, kad yra keletas pavyzdžių, kur mažose ligoninėse psichosomatikos skyriuose gydomi asmenys su priklausomybės ligomis. – Kad ir Pasvalyje, kur visad pilnas psichikos somatikos skyrius. Net ir eilės būna, reiškiasi, poreikis yra.“
 
„Ligoninėse atsisakoma kai kurių profilių paslaugų. O kodėl gi pereinamajame periode negalėtų atsirasti priklausomybių profiliai? Apmokėjimą sutvarkyti ir tegul tas paslaugas teikia“, – idėją plėtojo parlamentaras. Tiesa, Valstybės kontrolė pažymi, kad 38 proc. apklaustų įstaigų psichikos ar elgesio sutrikimų gydymo paslaugų neteikia dėl specialistų trūkumo. A.Matulas sutinka, kad gydytojų neprigaminsi. „Bet priklausomybių centre dažniausiai dirba antraeilininkai, jų pagrindinė darbovietė kita. Tai kodėl tos paslaugas negali persikelti ten?“ – svarsto komiteto pirmininkas.
 
E.Subata priduria, kad centras susiduria su žmogiškųjų išteklių klausimu ir jį sprendžia stengdamasi maksimaliai įveiklinti psichologus, ergoterapeutus, socialinius darbuotojus ir kt. „Gydytojai nustato diagnozę, skiria medikamentus, o elgesio keitimo procesą, kas bene svarbiausia gydymo dalis, atlieka kiti specialistai, kuriuos įdarbinti mažesnė problema“, – patirtimi dalijosi centro vadovas.
 
Gal ir įvyktų šis reikalas
Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos vadovas, Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris teigia, kad šiuo metu rajonų ligoninės neturi licencijos tokioms paslaugoms teikti. Ir sutinka su Seimo nariu, kad paprasčiausia tai būtų ligoninėms, turinčioms psichikos ligų skyrius. Ar galėtų įsijungti ir kitos? „Kalbant apie likusias, tai šiuo metu jų struktūrą sudaro vidaus ligos, slauga, dienos paslaugos, dar gali būti vaikų ligos, chirurgija. Kad būtų psichikos sveikatai skirtos lovos, jau reikia atskiro personalo“, – pabrėžė V.Sudaris.

„Jei reikėtų stacionarinį ar ambulatorinį priklausomybės ligų gydymą įdiegti į rajono ligonines, pirmiausia turėtume gauti licenciją, skaityti paslaugos teikimo tvarkos aprašą ir pagal tai modeliuoti veiklą, – aiškino pašnekovas. – Iki tol galima įsivaizduoti tik apytiksles gaires pagal ligoninių galimybes. Hipotetiškai svarstant, jei, pavyzdžiui, prie bendro skyriaus, tarkim, vidaus ligų, leistų tam skirti vieną dvi lovas, gal ir pavyktų organizuoti darbą ir tai su tam tikromis išlygomis – jei nereikia visą dieną psichiatro, psichologo ir užtektų tik slaugytojos. Tokiu atveju galėčiau įsivaizduoti paslaugos realistiškumą. Nors ir tai ne visur, tik kas turi psichiatrą. Visgi dalyje rajonų gal ir įvyktų šitas reikalas.“
 
A.Slatvickis: ginčytis negalime
Tačiau kaip pasirengę sutikti priklausomybių gydymą bene labiausiai su tuo susijusios įstaigos – psichikos sveikatos centrai, kurie užtikrina ambulatorinę pagalbą.
Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas, priklausomybės ligų gydymo autoritetas šalyje Aleksandras Slatvickis teigia, kad pagal tarptautinę ligų klasifikaciją priklausomybės ligos priskiriamos prie psichikos sveikatos sutrikimų, todėl jos turi būti gydomos psichikos sveikatos centruose.
 

„Kadangi dešimtmečius dirbau priklausomybės psichiatrijoje, pakankamai nemažai ją pažįstu. Tai – specifinė sritis, kuri be psichiatrijos žinių reikalauja bendravimo įgūdžių su priklausomais pacientais. Nėra lengva teikti šias paslaugas, todėl psichiatrams psichikos sveikatos centruose gali pritrūkti įgūdžių“, – įspėja Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas Aleksandras Slatvickis.

 
Tačiau priduria, kad bet kokiu atveju pirminiame lygyje gydant priklausomybės ligas pirmenybė tenka šioms įstaigoms. Ir vien jau dėl to, kad jų daugiau nei RPLC su filialais.
„Vėlgi, reikia žinoti, kad psichikos sveikatos centrai – ne visi, bet dauguma – dirba sunkiai, turi pakankamai kitokių sutrikimų pacientų, todėl priklausomų pacientų atsiradimas reikštų papildomą krūvį, kuris šiuo metu nėra įmanomas. Todėl norint laiku teikiamos ir kokybiškos paslaugos reikia papildomo finansavimo ir žmogiškųjų išteklių, nes psichiatrų labai trūksta“, – paaiškino A.Slatvickis.
 
Kadangi priklausomybė yra liga, kuri stipriai progresuoja, kol padėti beveik nebeįmanoma, svarbi savalaikė pagalba. Pašnekovo ilgametė klinikinė patirtis rodo, kad vaistai yra antrame, jei ne trečiame plane. „Pagrindas yra motyvacinis pokalbis ir psichoterapija. Noriu pabrėžti, kad toli gražu ne visi priklausomi asmenys kreipiasi pagalbos. Ir jei šeimoje serga vienas, serga visa šeima. Taigi iš tiesų turime didžiulio masto problemą. Visgi kiekvienas ekonomistas patvirtintų: priklausomybės daro didžiulę žalą šalies ekonomikai, todėl investicijos į šios problemos sprendimą tikrai atsiperka“, – užtikrino A.Slatvickis.
 
Žiupsnis optimizmo
„Kam reikėjo kurti atskirą sistemą, kada visos kitos tarnybos integruojamos, o respublikinis centras su penkiais filialais neužtikrina prieinamumo žmonėms, kurie gydosi priklausomybių ligas?“ – nesuprato A.Matulas, bet pridūrė, kad prieinamumą dabar reikia plėsti nieko negriaunant.
 
Tačiau E.Subata primena: RPLC centras atsirado todėl, kad likęs sveikatos priežiūros įstaigų tinklas, įskaitant ir psichiatrijos įstaigas, nenorėjo ar nemokėjo teikti šių paslaugų. A.Matulas mano, kad RPLC turi formuoti ir koordinuoti priklausomybių politiką, rūpintis metodikoms, gydymo kontrole. „Reikia peržiūrėti centro funkcijas ir jei reikia – papildyti“, – mano jis.
 
E.Subata pritaria Seimo nariui, kad jaučiamas didelis metodinio vadovavimo poreikis: „Tiesa, centras pagal turimas išgales šioje srityje daro tikrai nemažai. Visgi jau kalbėjome su SAM, kad metodikų rengimui reikėtų atskiro finansavimo, kadangi tenka samdyti mokslininkus iš universiteto, specialistus. Norint suburti darbingą kolektyvą, neišvengiamai reikia papildomo apmokėjimo.
 
A.Slatvickis primena, kad priklausomybės ligų istorija Lietuvoje yra pakankamai įspūdinga. „O jos lyderis buvo ir išlieka Emilis Subata. Mes, jo bendražygiai, kiek galėjome, tiek prisidėjome nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės metų bandydami atkreipti Vyriausybės dėmesį į šią problemą“, – pasakojo A.Slatvickis.
 
Pats E.Subata sako, kad nepaisant išryškintų problemų, yra teigiamų poslinkių, kuriuos taip pat verta paminėti. „Džiugu, kad SAM jau iki ataskaitos pasirodymo buvo suplanavusi kiekvienoje apskrityje įsteigti po kokybišką psichosocialinę paslaugą, nukreiptą į elgesio keitimą. Turėtų atsirasti arba stacionarinė 28 dienų Minesotos paslauga arba psichosocialinė stacionarinė 15 dienų reabilitacija, – kalbėjo RPLC vadovas. – Vertiname dabartinės kadencijos SAM darbą, nes jie dar 2021 rudenį pirmąkart patvirtino priklausomybės ligų gydymo kokybės ir prieinamumo veiksmų planą. Pagal tai jau daug padaryta. VLK pernai sutiko finansuoti Minesotos paslaugą iš PSDF, dabar tai gali perimti visos ligoninės. Atsirado ir pirmas kompensuojamas vaistas priklausomybėms gydyti, pernai įsteigtas vaikų dienos stacionaras Klaipėdoje.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!