„Kaimo gyventojui net paprastas vizitas pas gydytoją gali virsti visos dienos projektu“, – sako Panevėžio rajono savivaldybės meras Antanas Pocius. Politikas įsitikinęs – kaimo ir miesto medicinai reikalingi visai kitokie sprendimai.
„Tikėkimės, kad ateityje bus daugiau dėmesio skiriama realioms problemoms spręsti, ypač kalbant apie kaimo medicinos specifiką. Svarbiausia, kad reformos būtų orientuotos į realius žmonių poreikius, o ne į abstrakčius skaičius ir statistiką. Bet viltis, kaip sakoma, yra kažkieno motina...“ – sako Panevėžio rajono savivaldybės meras Antanas Pocius.
- Iki tapdamas Panevėžio rajono meru dirbote mero pavaduotoju. Kaip pasikeitė požiūris iš šios perspektyvos?
- Būnant vicemeru atsakomybė buvo kitokia: rinkdavau informaciją, darydavau įžvalgas ir eidavau pas merą raportuoti – kaip vaikas eina pas tėvą pasitarti. O dabar pats esu tas, kuris priima galutinius sprendimus.
Net paprastas žodis, ištartas mero lūpomis, įgauna kitą svorį – tai, ką pasakai juokaudamas, gali būti suprasta tiesiogiai. Reikia būti atsargiam ir atsakingam.
- Mere, kaip vertinate pradėtą sveikatos apsaugos reformą? Kokią įtaką ji turi Panevėžio rajonui?
- Atvirai kalbant, iki šiol nesuprantu, ką ta reforma norėjo pasiekti. Įkūrėme sveikatos centrą ir... sėdime, laukiame. Niekas nepaaiškina, kas čia turi būti per stebuklas. Net mūsų savivaldybės gydytoja negali paaiškinti, kam jis reikalingas.
Prisimenu pirmą nuotolinį susitikimą su tuometinės Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais – jie klausė, ką planuojame reformuoti. Buvome nustebę – manėme, kad ministerija turi viziją, o jie mūsų klausia!
Vis dėlto, tam tikra nauda yra – pagal projektus susijungė ir VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, ir Respublikinė Panevėžio ligoninė, ir privatus kabinetas. Gauname šiek tiek lėšų remontams ir aparatūrai. Ligoninė perka naują įrangą, privačios įstaigos taip pat planuoja atnaujinimus.
- Dabartinė valdžia žada tęsti ankstesnės valdžios pradėtas reformas…
- Man tai primena seną animacinį filmą „Maištininkas žuvo, šlovė drakonui“. Iki tol visi kritikavo, sakė, kad blogai. O atėjus į valdžią tas „blogai“ jau tapo „visai gerai“. Tokių politikų nesuprantu.
Tikėkimės, kad ateityje bus daugiau dėmesio skiriama realioms problemoms spręsti, ypač kalbant apie kaimo medicinos specifiką. Svarbiausia, kad reformos būtų orientuotos į realius žmonių poreikius, o ne į abstrakčius skaičius ir statistiką. Bet viltis, kaip sakoma, yra kažkieno motina...
- Su kokiais iššūkiais susiduria rajono medicinos sistema?
- Viena didžiausių problemų – infrastruktūros ir paslaugų prieinamumo koordinavimas. Pavyzdžiui, turime atvejų, kai gydytojas dirba antradienį, o autobusas iš kaimo atvažiuoja tik trečiadienį. Dabar aktyviai deriname tvarkaraščius, kad medicinos paslaugos būtų realiai prieinamos žmonėms.
Odontologų situacija taip pat specifinė: kai kur jie dirba tik dvi dienas, kai kur – vieną. Praktiškai mūsų rajono kaimo ambulatorijose arba šeimos gydytojų kabinetuose nėra tiek žmonių, kad būtų galima užtikrinti visą darbo savaitę. Bet po diskusijų su specialistais matome, kad tokio grafiko pakanka – per vieną ar dvi dienas jie spėja aptarnauti visus besikreipiančius pacientus.
Svarbiausia suprasti, kad kaimo ir miesto medicinos poreikiai skiriasi iš esmės. Mieste žmogus bet kada gali nueiti į polikliniką ar išsikviesti greitąją pagalbą. Kaime situacija kitokia – net paprastas vizitas pas gydytoją gali virsti visos dienos projektu.
Dar vienas esminis skirtumas – gyventojų tankumas. Kaime jis žymiai mažesnis, todėl sunku užtikrinti pilną specialistų darbo krūvį. Negalime turėti visu etatu dirbančio odontologo ar kitų specialistų kiekvienoje ambulatorijoje – tam paprasčiausiai nėra pakankamai pacientų. Turime ieškoti lankstesnių sprendimų, pavyzdžiui, mobilių paslaugų ar rotacinio specialistų darbo.
Šie skirtumai reikalauja ir visiškai kitokios darbo užmokesčio sistemos, kitokio finansavimo iš ligonių kasų. Negalima taikyti vienodos sistemos visur – tai tiesiog neveikia.
Visi kalba apie gydytojų trūkumą, bet kažkodėl dauguma jų lieka didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune. Reikia sukurti sistemą, kuri motyvuotų medikus dirbti regionuose. Tam reikia ne tik finansinių paskatų, bet ir visos infrastruktūros – nuo būsto iki kultūros ir laisvalaikio galimybių.
- Kaip patys sprendžiate medikų trūkumo klausimą?
- Mums padeda tai, kad esame šalia Panevėžio miesto. Savivaldybė kompensuoja kelionės išlaidas medikams. Tai motyvuoja Panevėžyje gyvenančius specialistus dirbti rajono įstaigose.
Apskritai kol visi dirba savo vietose, atrodo, kad gydytojų netrūksta. Tačiau kai kas nors netikėtai išeina – į dekretines atostogas ar dėl ligos – tada pamatome, kad neturime pakaitinio specialisto. Todėl sukūrėme finansinę skatinimo sistemą: galime pasiūlyti vienkartines išmokas – tūkstantį ar daugiau – gydytojams, kurie sutinka laikinai pavaduoti negalintį dirbti kolegą.
- Ar Panevėžio rajone dar likę medicinos punktų?
- Medicinos punktų sistema keičiasi iš esmės. Pastebėjome, kad tradicinis modelis, kai felčeris sėdi punkte ir laukia pacientų, nėra efektyvus. Viena felčerė man sakė: „Aš keletą valandų sėdžiu punkte, ir nė vienas žmogus neateina. Per tą laiką galėčiau aplankyti daug pacientų namuose.“
Todėl orientuojamės į mobilesnes paslaugas: planuojame aprūpinti darbuotojus automobiliais, kad jie visas paslaugas, kurias galėtų suteikti medicinos punkte, suteiktų paciento namuose.
- Kokia situacija su slaugos paslaugomis? Poreikis auga milžiniškais tempais…
- Turime dvi slaugos ligonines. Planuojame naują projektą Ramygaloje – statysime naują 12-13 vietų pastatą demencija sergantiems pacientams, tam gavome europinį finansavimą.
Į slaugos sritį negalima žiūrėti tik per ekonominę prizmę. Tai yra didžiulė pagalba šeimoms ir bendruomenei. Kai šeima susiduria su artimojo slauga, iškyla daug klausimų – ką daryti, kur dėti žmogų? Privačios globos įstaigos kainuoja nuo pusantro tūkstančio eurų per mėnesį – ne kiekvienas gali sau tai leisti.
Kol kas didelio slaugos specialistų trūkumo nejaučiame. Čia vėl padeda mūsų geografinė padėtis – esame šalia miesto. Be to, kompensuojame kelionės išlaidas. Tačiau slaugytojai tikrai dirba daug ir intensyviai.
Visgi reikia galvoti apie ateitį –Lietuvoje kalbama apie slaugytojų trūkumą, ir mes turime būti tam pasiruošę.
Dosjė
1969-1980 m. mokėsi Klaipėdos r. Endriejavo vid. mokykloje.
1981-1986 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (Gedimino technikos universitetas) pramoninę ir civilinę statybą.
1987-1991 m. Panevėžio r. Ramygalos kolūkis, statybos darbų vykdytojas.
1991-2000 m. Panevėžio r. Ramygalos apylinkės agrarinės reformos tarnyba, viršininkas; Panevėžio r. žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistas.
2000-2011 m. Panevėžio r. Vadoklių seniūnija, seniūnas.
2011-2023 m. Panevėžio rajono savivaldybės mero pavaduotojas.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: