Galvoje styranti antena
Moon Ribas nėra paprasta menininkė iš Katalonijos – rankoje ji turi sumontuotą jutiklį, silpnomis vibracijomis perduodantį žemės drebėjimų virpesius. Choreografė eksperimentuoja su įvairiais kibernetiniais prietaisais, leidžiančiais giliau suvokti judesius. Naujuosius pojūčius menininkė atskleidžia ant scenos. Pagrindinis jos pasirodymas vadinasi „Žemės drebėjimų belaukiant“. Jo metu M.Ribas stovi ir laukia žemės drebėjimo – jam prasidėjus, ji juda pagal gamtos reiškinio intensyvumą. Jeigu nėra žemės drebėjimo, šokis neprasideda.
 
Pirmasis oficialiai pripažintas žmogus-kiborgas yra Neil Harbisson – jį galima atpažinti iš galvoje kyšančios antenos. Vyras turi įgimtą achromatopsiją – spalvų neskyrimą. Tačiau pasitelkęs technologijas jis ėmė skirti ne tik visas įprastas spalvas, bet ir priklausančias infraraudonųjų bei ultravioletinių spindulių spektrui. Daugiau nei prieš dešimtmetį jis sukūrė spalvų į garsus konvertavimo skalę, kuri taip pat leido spalvas „išgirsti“. N.Harbissonas teigia niekuomet neketinęs atsisakyti įgimto monochrominio matymo – juoda ir balta spalvomis regimas vaizdas jam leidžia geriau matyti naktį, geriau įsiminti formas.
 
M.Ribas ir N.Harbisson kartu įkūrė „Cyborg Foundation“ – tarptautinę organizaciją, siekiančią padėti žmonėms tapti kiborgais, ginti jų teises ir skatinti tokią kultūrą kaip socialinį ir meninį judėjimą. Kiborgais paprastai vadinami žmonės, kurių pojūčius praplečia į kūną implantuoti dirbtiniai mechanizmai. N.Harbisson savęs jau seniai nebelaiko žmogumi: jis jaučia, kad jo kūną bei protą vienija kibernetika ir tiki esantis technologija.
 
Gyvenimas virtus technologija
N.Harbisson kelionė į prekybos centrą prilygsta simfonijos klausymuisi. Jo antena ryškiaspalves produktų pakuotes paverčia skirtingų dažnių garsais. Tačiau dažnai nesuprasdami, kam skirta toji antena, parduotuvės darbuotojai jį išprašo laukan, nes mano, kad tai filmavimo kamera. Dėl tos pačios priežasties jo neįleidžia ir į kino teatrą. Teko išmokti ignoruoti įvairius smalsuolius ir kitų žmonių komentarus. Vis dėlto vyras mano, kad jau per ateinantį dešimtmetį žmonės-kiborgai nieko nebestebins, nes technologijų implantavimas žmonėms taps įprastu reiškiniu. Menininkas sustoti neketina – ateityje žada implantuoti sistemą, kuri leistų nežiūrint į laikrodį jausti laiką pagal skirtingų signalų intensyvumą.
 
O štai M.Ribas įsitikinusi, jog alkūnėje jausdama net ir mažiausią žemės drebėjimą yra daug arčiau gamtos nei kiti žmonės. Anot menininkės, daugelis gyvūnų nuolat jaučia žemės drebėjimus, o žmogus – ne. Todėl ir nutrūksta jo ryšys su planeta. Kiborgų teisių aktyvistė implantą sukūrė pati, padedama informacinių technologijų srityje dirbančių draugų. Šiuo metu M.Ribas ieško galimybių pajusti mėnulio seisminius virpesius. Implantas jau paruoštas, tačiau kol kas nerastas metodas, kaip gauti tą informaciją. Jei moteriai pavyktų prisijungti, tai leistų jai tuo pat metu būti ir žemėje, ir kosmose – tokia jos svajonė, įkvėpta dar vaikystėje skaitytų fantastikos romanų.
 
Žmogus su implantu – kiborgas?
Medicina taiko labai daug įvairių technologinių priemonių, kurios žmogaus dar nepaverčia kiborgu. Pavyzdžiui, pacientams dažnai implantuojamas širdies stimuliatorius, kuris palaiko jų širdies ritmą. O sergant Parkinsono liga į smegenis įdiegiami elektrodai – po šios procedūros stipriai sumažėja simptomai. Tokių operacijų Lietuvoje padaryta ne viena. Profesorius Eugenijus Kaniušas iš Vienos universiteto vienam vyrui yra net sukonstravęs bioninę ranką, kai šis neteko savosios. Naująją ranką žmogus valdo mintimis – lengvai gali paimti daiktus.
 
Implantų išties yra įvairių, tačiau jie – tik medicininė pagalba, pagerinanti žmogaus gyvenimo kokybę. „Jeigu žmogui jo antena padeda atskirti spalvas, susivokti aplinkoje, praplečia emocijų suvokimo ratą – gerai, aš nesu prieš. Blogiau yra tada, kai įsismelkiama į pačią žmogaus prigimtį ir ji imama keisti. Pastaruoju metu yra kalbų apie minčių valdymą, nuostatų keitimą, žmogaus gebėjimų keitimą stimuliuojant smegenis. Tai - didelė pagunda, bet ir nemažesnis pavojus. Tokius eksperimentus vertinu neigiamai“, – pasakojo KTU Biomedicininės inžinerijos instituto direktorius Arūnas Lukoševičius. Profesorius laikosi pozicijos, kad būtina apsaugoti žmogaus dvasinę autonomiją.
 
Žinomas vienas atvejis, kai ligonė visiškai neturėjo pusiausvyros jausmo – jai atrodė, kad ji nuolatos krinta. Ant moters liežuvio gydytojai uždėjo elektrodus, kurie buvo stimuliuojami priklausomai nuo jos pozicijos: jei ji pasvyra į priekį, veikiama priekinė elektrodų dalis. Po kelių dienų ji pirmą kartą gyvenime atsistojo. Ši pacientė ėmė jausti pusiausvyrą liežuviu – pritaikydama savo jutimus taip, kad tos elektroninės sistemos siunčiami signalai suvokiami kaip fiziologiniai. „Panašiai yra ir su tais kiborgais. Aš sutinku, kad tam tikrus jutimus, gaunamus elektroninės antenos, jis gali jausti kaip spalvą. Tačiau visgi aš juos vadinčiau ne kiborgais, o žmonėmis“, – įsitikinęs profesorius.