- Pa­pa­sa­kok trum­pai apie jū­sų ben­druo­me­nę.

- Esa­me ma­žy­tė, šei­mos mo­de­liu gy­ve­nan­ti ben­druo­me­nė. Vi­si esa­me ge­ri drau­gai, rū­pi­na­mės vie­nas ki­tu. Yra kas gy­ve­na nuo­la­tos, nes rei­kia rū­pin­tis ūkiu. Ki­ti gy­ve­na Vil­niu­je, Kau­ne, nes ten li­ko dar­bai, šei­mos, moks­lai, vai­kų mo­kyk­los.

- Kuo ski­ria­si gy­ve­ni­mas drau­giš­ko­je, jau­nų žmo­nių ben­druo­me­nė­je, jei pa­ly­gin­tu­me jį su gy­ve­ni­mu, pa­vyz­džiui, po­ro­je?

- Gy­ve­ni­mas ben­druo­me­nė­je ar ko­mu­no­je yra daug na­tū­ra­les­nis, nei dau­ge­lis ga­li pa­gal­vo­ti. Ne­pai­sant iš­šū­kių, ku­rių, be abe­jo, ky­la dėl cha­rak­te­rių ne­su­ta­pi­mų, skir­tin­gų žmo­nių įpro­čių, gy­ve­na­me kar­tu ir dėl vie­no tiks­lo. Tai su­tei­kia di­džiu­lį sau­gu­mo jaus­mą, ku­rio dau­ge­lis, ne tik jau­nų, o įvai­raus am­žiaus žmo­nių, stip­riai pa­si­gen­da. O čia ži­nau, jog tu­riu pa­lai­ky­mą. Ne­pai­sant, ko­kia si­tu­a­ci­ja nu­tik­tų, ar tai bū­tų pa­pras­ta, ma­te­ria­li si­tu­a­ci­ja, kaip nu­leis­ta pa­dan­ga. Iki vi­di­nių, gi­lių iš­gy­ve­ni­mų, pa­vyz­džiui, šei­mos pra­ra­di­mas, sky­ry­bos ar džiaugs­min­gų, kaip vai­ko gi­mi­mas ar­ba sėk­min­gas kar­je­ros po­sū­kis. Tu vi­sa­da tu­ri, kas ta­ve pa­guo­džia, pa­mo­ki­na ar pa­sta­to į ne­pa­to­gias vie­tas, ku­rios pri­ver­čia aug­ti. Ir au­gi, nes su­pran­ti, jog ki­taip ne­bus. Nie­ka­da ne­gal­vo­jau, ne­pla­na­vau ir ne­įsi­vaiz­da­vau, jog gy­ven­siu ben­druo­me­nė­je. Tai man nau­ja, nors ir esu iš dau­gia­vai­kės šei­mos.

- Kuo už­si­i­ma jū­sų ben­druo­me­nė be ne­di­de­lio ūkio, ku­rį tu­ri­te?

- Dėl ūkio pa­pras­ta: taip, kaip gy­ven­da­mas na­me, tu­ri pjau­ti žo­lę, čia tas pats. Tu­ri­me po­ra kar­vy­čių, jo­mis rū­pi­na­mės. Bet jei žiū­rint į mū­sų vie­šas veik­las, mū­sų ben­druo­me­nė­je yra ne vie­nas žmo­gus, ku­ris už­si­i­mi­nė­ja gy­dan­čio­mis prak­ti­ko­mis, ve­dų ast­ro­lo­gi­ja ar tra­di­ci­ne psi­cho­lo­gi­ja, bet per są­mo­nin­gą per­spek­ty­vą. Mū­sų na­riai tu­ri kas­sa­vai­ti­nius už­si­ė­mus, į ku­riuos ga­li­ma at­vyk­ti.

- Kaip nu­ti­ko, kad prieš po­rą me­tų at­si­kė­lėte gy­ven­ti į to­kią nuo­sta­bią vie­tą: pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je, ant upės šlai­to?

- Tur­būt Die­vo pla­nas, ne ki­taip (Juo­kia­si). Mes kei­tė­me net ke­lis ben­druo­me­nės su­bū­ri­mo na­mus – bu­vo ir Vil­niaus cen­tre, ir Už­upy­je, ir prie­mies­ty­je, – kol su­pra­tom, jog no­ri­si pa­bėg­ti nuo mies­to šur­mu­lio, no­ri­si šva­res­nio ete­rio. O dar mes mėgs­ta­me gar­siai dai­nuo­ti, muš­ti būg­nus, kuo kai­my­nai ne­la­bai džiau­gė­si vi­so­se vie­to­se, ku­rio­se bu­vo­me. Tad mes il­gai, net po­rą me­tų ieš­ko­jo­me vie­tos, ku­ri leng­vai pa­sie­kia­ma nuo Vil­niaus ir nuo Kau­no. Be to, bu­vo ir fi­nan­si­nis klau­si­mas, tam tik­ros, pa­lan­kios ap­lin­ky­bės tu­rė­jo su­si­klos­ty­ti. Ir ta­da at­si­ra­do ši­tas na­mas. Dau­ge­lis mū­sų ži­no­jo šią vie­tą, nes vaikš­čio­da­vo čia su tė­vais ir se­ne­liais nuo pat vai­kys­tės.

- Ar ga­li­ma sa­ky­ti, jog ši Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je vei­kian­ti ka­vi­nai­tė yra ma­lo­nus pan­de­mi­jos pa­li­ki­mas?

- Taip, jei ne pan­de­mi­ja, ne­bū­tų mū­sų sal­du­my­nų fur­go­nė­lio. Jis ir­gi at­si­ti­ko or­ga­niš­kai, gal nu­skam­bės nai­viai, bet taip su­si­dė­lio­jo vi­sos kor­tos. Dau­ge­lis ben­druo­me­nė­je esan­čių žmo­nių dir­ba ka­vi­nių ir ren­gi­nių sri­ty­se, dau­ge­lis iš mū­sų sto­vė­jo ir už ba­ro, ir prie ka­vos apa­ra­to. At­si­kė­lę pa­ma­tėm, jog daug žmo­nių ap­lin­kui vaikš­to. Tai su vie­nu, tai su ki­tu pa­kal­bė­da­vo­me, jog kaž­ko trūks­ta, lyg no­rė­tų­si ma­žos oazės. Taip ir įsi­gi­jo­me va­go­nė­lį, ku­ris ta­da at­ro­dė vi­siš­kai ki­taip. Bet su drau­gų auk­si­nė­mis ran­ke­lė­mis, ir la­kio­mis vaiz­duo­tė­mis... (Šyp­so­si). No­rė­jo­si ko nors ne­ti­kė­to, žais­min­go ar pa­sa­kiš­ko, gal net ir nos­tal­giš­ko. Da­lis vai­kų sa­ko: „vau, čia kaip pa­sa­ko­je“. Ben­druo­me­nė­je tu­ri­me di­zai­ne­rių, me­no te­ra­peu­tų, be­kal­bė­da­mi nu­spren­dė­me, jog ro­ži­nė spal­va tei­kia dau­giau­siai džiaugs­mo. Ši spal­va ge­riau­siai rep­re­zen­tuo­ja mū­sų ben­druo­me­nę, nes mes to­kie esa­me. Daug kas juo­kau­da­mi klau­sia: „Ar jūs žiū­ri­te į pa­sau­lį pro ro­ži­nius aki­nius?“ At­sa­ko­me – taip, ir jie ne tik ro­ži­niai, bet dar ir su bliz­gu­čiais!



- Jei­gu Vil­niu­je kai­my­nai pyk­da­vo dėl būg­no gar­sų ar man­trų gie­do­ji­mo, ar Ne­ries par­kas ne­su­py­ko dėl ro­ži­nės spal­vos ža­lu­mos ap­sup­ty­je?

- Kaip ir kiek­vie­ni san­ty­kiai pra­džio­je tu­ri vie­no­kią nuo­ta­ką, o vė­liau ji kei­čia­si. Esa­me dė­kin­gi re­gio­ni­nio par­ko darbuotojams. Taip nu­ti­ko, jog aš su jais dau­giau­siai ir ben­drau­ju. Jie tik­rai tu­ri griež­tas tai­syk­les, ir ge­rai, kad jos yra. Jos pa­lai­ko tvar­ką. Mes at­ėjo­me to­kie spal­vo­ti žmo­nės. Jiems tai pa­si­ro­dė ir šiek tiek keis­ta, bet kar­tu jie bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­ti, jog yra jau­nų žmo­nių gru­pė. Jie džiau­gė­si ir pa­lai­kė, jog no­ri­me kaž­ką da­ry­ti. Ypač, jog sa­vo erd­vę no­ri­me pa­da­ry­ti pri­ei­na­mą žmo­nėms, nes že­mė, ku­rio­je esa­me, ga­lė­tų bū­ti ap­tver­ta tvo­ro­mis, ga­lė­tu­me pri­va­čiai gy­ven­ti ir pra­šy­ti, jog nie­kas nei­tų. Bet mes ne­no­rė­jo­me to da­ry­ti. Nes kie­no ta že­mė? Mū­sų tik dėl to, kad po­pie­riu­je yra mū­sų var­das? Ne, ji yra vi­sų ir vi­siems tu­rė­tų teik­ti džiaugs­mą. Ypač to­kio­je šven­to­je vie­to­je kaip Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio apy­lin­kės.

- Tai jū­sų ant­ra­sis se­zo­nas, ar­tė­ja tre­čia­sis gim­ta­die­nis...

- Taip, jis ar­tė­ja. Ir idė­jų dau­gė­ja. Ma­nau, ki­tas, ket­vir­tas, gim­ta­die­nis įneš dar dau­giau at­spal­vių.

- Kaip pas jus at­si­ra­do šu­nų me­niu?

- Taip, čia dar vie­na juo­kin­ga is­to­ri­ja. Mes pa­tys au­gi­na­me tris šu­nis. Dar at­va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti drau­gai ar tė­vai, ku­rie ir­gi at­si­ve­ža sa­viš­kius au­gin­ti­nius. Dar tu­ri­me klien­tų, ku­rie at­ei­na su šu­ni­mis. Ži­not, sun­ku at­si­spir­ti šu­niu­ko akims. Jie taip žiū­rė­da­vo į ko­kį ska­nės­tą, tad pa­gal­vo­jo­me, o ko­dėl ne­pa­da­rius ir šu­nims ska­nės­tų? Pa­ban­dėm ir tai ta­po šio se­zo­no hi­tu. Ma­lo­nu pa­siū­ly­ti ką nors ne­ti­kė­to, be to, vi­siems, ar tu bū­tum šuns šei­mi­nin­kas, ar sto­vi už ba­ro, yra sma­gu ma­ty­ti, kaip šu­niu­kas lai­žo plak­tą grie­ti­nė­lę ar val­go ska­nės­tą. Tai tei­kia džiaugs­mą. Kiek­vie­no žmo­gaus vi­di­nis vai­kas yra lai­min­gas tai ma­ty­da­mas.



- Dir­ba­te vi­sus me­tus...

- Taip, nes žmo­nėms bet ku­riuo at­ve­ju rei­kia ei­ti į gam­tą. Ne­svar­bu, ar tai bū­tų žie­ma, va­sa­ra, pa­va­sa­ris ar ru­duo. Vi­si no­ri gam­tos, kaž­kur iš­si­krau­ti, pa­si­krau­ti. Tė­vai, ku­rie at­ei­na su vai­kais, mums sa­ko, jog jiems yra pui­ki mo­ty­va­ci­ja. Jie ei­na ra­te­lius, su­sto­ja, at­si­gai­vi­na le­dais ar su­si­šil­do ka­ka­va. Vi­siems vai­kams sma­giau taip pa­bū­ti gam­to­je. Ypač mies­to vai­kams. O dar dvi kar­vės – jiems di­de­lė eg­zo­ti­ka. Jei oro są­ly­gos jau tik­rai ne­lei­džia, pa­vyz­džiui, la­bai vė­juo­ta ar šal­ta, tie­siog pa­ra­šo­me, jog ne­at­si­da­ry­si­me. Kar­tais taip nu­tin­ka ir dėl as­me­ni­nių ap­lin­ky­bių. Bet to­kių sa­vait­ga­lių bū­na ma­žai, gal tik pra­ėjęs sau­sis bu­vo žvar­bo­kas, tad bu­vom už­si­da­rę.


l