„Swe­et lo­ve“: ro­ži­nės nuo­tai­kos ka­vi­nai­tė

Mantas Jusis
2022-11-21
Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio Vil­niaus ra­jo­ne pa­pė­dė. Sau­lė­ta ru­dens po­pie­tė. Ke­lios šei­mos, ke­lios po­ros, ke­li šu­nys. Ir di­de­lis, iš to­li ma­to­mas raus­vas kios­ke­lis. Ke­lio­li­ka sta­lų. Kaip sa­ko­ma, vi­du­ry nie­kur, ant upės kran­to. Dau­giau pa­pa­sa­kos Vrin­da iš Bhak­ti jo­gos ben­druo­me­nės, ku­rie pan­de­mi­jos įkarš­ty­je ir įkū­rė šią ka­vi­nai­tę.
„Swe­et lo­ve“: ro­ži­nės nuo­tai­kos ka­vi­nai­tė

- Pa­pa­sa­kok trum­pai apie jū­sų ben­druo­me­nę.

- Esa­me ma­žy­tė, šei­mos mo­de­liu gy­ve­nan­ti ben­druo­me­nė. Vi­si esa­me ge­ri drau­gai, rū­pi­na­mės vie­nas ki­tu. Yra kas gy­ve­na nuo­la­tos, nes rei­kia rū­pin­tis ūkiu. Ki­ti gy­ve­na Vil­niu­je, Kau­ne, nes ten li­ko dar­bai, šei­mos, moks­lai, vai­kų mo­kyk­los.

- Kuo ski­ria­si gy­ve­ni­mas drau­giš­ko­je, jau­nų žmo­nių ben­druo­me­nė­je, jei pa­ly­gin­tu­me jį su gy­ve­ni­mu, pa­vyz­džiui, po­ro­je?

- Gy­ve­ni­mas ben­druo­me­nė­je ar ko­mu­no­je yra daug na­tū­ra­les­nis, nei dau­ge­lis ga­li pa­gal­vo­ti. Ne­pai­sant iš­šū­kių, ku­rių, be abe­jo, ky­la dėl cha­rak­te­rių ne­su­ta­pi­mų, skir­tin­gų žmo­nių įpro­čių, gy­ve­na­me kar­tu ir dėl vie­no tiks­lo. Tai su­tei­kia di­džiu­lį sau­gu­mo jaus­mą, ku­rio dau­ge­lis, ne tik jau­nų, o įvai­raus am­žiaus žmo­nių, stip­riai pa­si­gen­da. O čia ži­nau, jog tu­riu pa­lai­ky­mą. Ne­pai­sant, ko­kia si­tu­a­ci­ja nu­tik­tų, ar tai bū­tų pa­pras­ta, ma­te­ria­li si­tu­a­ci­ja, kaip nu­leis­ta pa­dan­ga. Iki vi­di­nių, gi­lių iš­gy­ve­ni­mų, pa­vyz­džiui, šei­mos pra­ra­di­mas, sky­ry­bos ar džiaugs­min­gų, kaip vai­ko gi­mi­mas ar­ba sėk­min­gas kar­je­ros po­sū­kis. Tu vi­sa­da tu­ri, kas ta­ve pa­guo­džia, pa­mo­ki­na ar pa­sta­to į ne­pa­to­gias vie­tas, ku­rios pri­ver­čia aug­ti. Ir au­gi, nes su­pran­ti, jog ki­taip ne­bus. Nie­ka­da ne­gal­vo­jau, ne­pla­na­vau ir ne­įsi­vaiz­da­vau, jog gy­ven­siu ben­druo­me­nė­je. Tai man nau­ja, nors ir esu iš dau­gia­vai­kės šei­mos.

- Kuo už­si­i­ma jū­sų ben­druo­me­nė be ne­di­de­lio ūkio, ku­rį tu­ri­te?

- Dėl ūkio pa­pras­ta: taip, kaip gy­ven­da­mas na­me, tu­ri pjau­ti žo­lę, čia tas pats. Tu­ri­me po­ra kar­vy­čių, jo­mis rū­pi­na­mės. Bet jei žiū­rint į mū­sų vie­šas veik­las, mū­sų ben­druo­me­nė­je yra ne vie­nas žmo­gus, ku­ris už­si­i­mi­nė­ja gy­dan­čio­mis prak­ti­ko­mis, ve­dų ast­ro­lo­gi­ja ar tra­di­ci­ne psi­cho­lo­gi­ja, bet per są­mo­nin­gą per­spek­ty­vą. Mū­sų na­riai tu­ri kas­sa­vai­ti­nius už­si­ė­mus, į ku­riuos ga­li­ma at­vyk­ti.

- Kaip nu­ti­ko, kad prieš po­rą me­tų at­si­kė­lėte gy­ven­ti į to­kią nuo­sta­bią vie­tą: pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je, ant upės šlai­to?

- Tur­būt Die­vo pla­nas, ne ki­taip (Juo­kia­si). Mes kei­tė­me net ke­lis ben­druo­me­nės su­bū­ri­mo na­mus – bu­vo ir Vil­niaus cen­tre, ir Už­upy­je, ir prie­mies­ty­je, – kol su­pra­tom, jog no­ri­si pa­bėg­ti nuo mies­to šur­mu­lio, no­ri­si šva­res­nio ete­rio. O dar mes mėgs­ta­me gar­siai dai­nuo­ti, muš­ti būg­nus, kuo kai­my­nai ne­la­bai džiau­gė­si vi­so­se vie­to­se, ku­rio­se bu­vo­me. Tad mes il­gai, net po­rą me­tų ieš­ko­jo­me vie­tos, ku­ri leng­vai pa­sie­kia­ma nuo Vil­niaus ir nuo Kau­no. Be to, bu­vo ir fi­nan­si­nis klau­si­mas, tam tik­ros, pa­lan­kios ap­lin­ky­bės tu­rė­jo su­si­klos­ty­ti. Ir ta­da at­si­ra­do ši­tas na­mas. Dau­ge­lis mū­sų ži­no­jo šią vie­tą, nes vaikš­čio­da­vo čia su tė­vais ir se­ne­liais nuo pat vai­kys­tės.

- Ar ga­li­ma sa­ky­ti, jog ši Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je vei­kian­ti ka­vi­nai­tė yra ma­lo­nus pan­de­mi­jos pa­li­ki­mas?

- Taip, jei ne pan­de­mi­ja, ne­bū­tų mū­sų sal­du­my­nų fur­go­nė­lio. Jis ir­gi at­si­ti­ko or­ga­niš­kai, gal nu­skam­bės nai­viai, bet taip su­si­dė­lio­jo vi­sos kor­tos. Dau­ge­lis ben­druo­me­nė­je esan­čių žmo­nių dir­ba ka­vi­nių ir ren­gi­nių sri­ty­se, dau­ge­lis iš mū­sų sto­vė­jo ir už ba­ro, ir prie ka­vos apa­ra­to. At­si­kė­lę pa­ma­tėm, jog daug žmo­nių ap­lin­kui vaikš­to. Tai su vie­nu, tai su ki­tu pa­kal­bė­da­vo­me, jog kaž­ko trūks­ta, lyg no­rė­tų­si ma­žos oazės. Taip ir įsi­gi­jo­me va­go­nė­lį, ku­ris ta­da at­ro­dė vi­siš­kai ki­taip. Bet su drau­gų auk­si­nė­mis ran­ke­lė­mis, ir la­kio­mis vaiz­duo­tė­mis... (Šyp­so­si). No­rė­jo­si ko nors ne­ti­kė­to, žais­min­go ar pa­sa­kiš­ko, gal net ir nos­tal­giš­ko. Da­lis vai­kų sa­ko: „vau, čia kaip pa­sa­ko­je“. Ben­druo­me­nė­je tu­ri­me di­zai­ne­rių, me­no te­ra­peu­tų, be­kal­bė­da­mi nu­spren­dė­me, jog ro­ži­nė spal­va tei­kia dau­giau­siai džiaugs­mo. Ši spal­va ge­riau­siai rep­re­zen­tuo­ja mū­sų ben­druo­me­nę, nes mes to­kie esa­me. Daug kas juo­kau­da­mi klau­sia: „Ar jūs žiū­ri­te į pa­sau­lį pro ro­ži­nius aki­nius?“ At­sa­ko­me – taip, ir jie ne tik ro­ži­niai, bet dar ir su bliz­gu­čiais!



- Jei­gu Vil­niu­je kai­my­nai pyk­da­vo dėl būg­no gar­sų ar man­trų gie­do­ji­mo, ar Ne­ries par­kas ne­su­py­ko dėl ro­ži­nės spal­vos ža­lu­mos ap­sup­ty­je?

- Kaip ir kiek­vie­ni san­ty­kiai pra­džio­je tu­ri vie­no­kią nuo­ta­ką, o vė­liau ji kei­čia­si. Esa­me dė­kin­gi re­gio­ni­nio par­ko darbuotojams. Taip nu­ti­ko, jog aš su jais dau­giau­siai ir ben­drau­ju. Jie tik­rai tu­ri griež­tas tai­syk­les, ir ge­rai, kad jos yra. Jos pa­lai­ko tvar­ką. Mes at­ėjo­me to­kie spal­vo­ti žmo­nės. Jiems tai pa­si­ro­dė ir šiek tiek keis­ta, bet kar­tu jie bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­ti, jog yra jau­nų žmo­nių gru­pė. Jie džiau­gė­si ir pa­lai­kė, jog no­ri­me kaž­ką da­ry­ti. Ypač, jog sa­vo erd­vę no­ri­me pa­da­ry­ti pri­ei­na­mą žmo­nėms, nes že­mė, ku­rio­je esa­me, ga­lė­tų bū­ti ap­tver­ta tvo­ro­mis, ga­lė­tu­me pri­va­čiai gy­ven­ti ir pra­šy­ti, jog nie­kas nei­tų. Bet mes ne­no­rė­jo­me to da­ry­ti. Nes kie­no ta že­mė? Mū­sų tik dėl to, kad po­pie­riu­je yra mū­sų var­das? Ne, ji yra vi­sų ir vi­siems tu­rė­tų teik­ti džiaugs­mą. Ypač to­kio­je šven­to­je vie­to­je kaip Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio apy­lin­kės.


- Tai jū­sų ant­ra­sis se­zo­nas, ar­tė­ja tre­čia­sis gim­ta­die­nis...

- Taip, jis ar­tė­ja. Ir idė­jų dau­gė­ja. Ma­nau, ki­tas, ket­vir­tas, gim­ta­die­nis įneš dar dau­giau at­spal­vių.

- Kaip pas jus at­si­ra­do šu­nų me­niu?

- Taip, čia dar vie­na juo­kin­ga is­to­ri­ja. Mes pa­tys au­gi­na­me tris šu­nis. Dar at­va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti drau­gai ar tė­vai, ku­rie ir­gi at­si­ve­ža sa­viš­kius au­gin­ti­nius. Dar tu­ri­me klien­tų, ku­rie at­ei­na su šu­ni­mis. Ži­not, sun­ku at­si­spir­ti šu­niu­ko akims. Jie taip žiū­rė­da­vo į ko­kį ska­nės­tą, tad pa­gal­vo­jo­me, o ko­dėl ne­pa­da­rius ir šu­nims ska­nės­tų? Pa­ban­dėm ir tai ta­po šio se­zo­no hi­tu. Ma­lo­nu pa­siū­ly­ti ką nors ne­ti­kė­to, be to, vi­siems, ar tu bū­tum šuns šei­mi­nin­kas, ar sto­vi už ba­ro, yra sma­gu ma­ty­ti, kaip šu­niu­kas lai­žo plak­tą grie­ti­nė­lę ar val­go ska­nės­tą. Tai tei­kia džiaugs­mą. Kiek­vie­no žmo­gaus vi­di­nis vai­kas yra lai­min­gas tai ma­ty­da­mas.



- Dir­ba­te vi­sus me­tus...

- Taip, nes žmo­nėms bet ku­riuo at­ve­ju rei­kia ei­ti į gam­tą. Ne­svar­bu, ar tai bū­tų žie­ma, va­sa­ra, pa­va­sa­ris ar ru­duo. Vi­si no­ri gam­tos, kaž­kur iš­si­krau­ti, pa­si­krau­ti. Tė­vai, ku­rie at­ei­na su vai­kais, mums sa­ko, jog jiems yra pui­ki mo­ty­va­ci­ja. Jie ei­na ra­te­lius, su­sto­ja, at­si­gai­vi­na le­dais ar su­si­šil­do ka­ka­va. Vi­siems vai­kams sma­giau taip pa­bū­ti gam­to­je. Ypač mies­to vai­kams. O dar dvi kar­vės – jiems di­de­lė eg­zo­ti­ka. Jei oro są­ly­gos jau tik­rai ne­lei­džia, pa­vyz­džiui, la­bai vė­juo­ta ar šal­ta, tie­siog pa­ra­šo­me, jog ne­at­si­da­ry­si­me. Kar­tais taip nu­tin­ka ir dėl as­me­ni­nių ap­lin­ky­bių. Bet to­kių sa­vait­ga­lių bū­na ma­žai, gal tik pra­ėjęs sau­sis bu­vo žvar­bo­kas, tad bu­vom už­si­da­rę.


l








 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    Vadovauti Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrui, kuriame dirbantiems medikams tenka gydyti...
    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Tai, kad serga plaučių vėžiu, 70-metė p. Adelė sužinojo tada, kai pajuto skausmą nugaroje. Šiandien moteris gydoma ir sako ...

    Budinti vaistinė


    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Skubantiems ir po ilgos darbo dienos pavargusiems žmonėms kiekvienas laukimas eilėje prie kasos ar konkretaus vaisto ieškoj...
    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Atšalus orams, vis daugiau žmonių ima varstyti vaistinių duris. Vaistininkai pastebi, kad lapkritį išaugus sergamumu...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Pasaulio futbolo čempionato prabanga ir skurdas

    Pirmą kartą istorijoje FIFA pasaulio čempionatą rengia Kataras – 11 581 km² ploto turinti šalis Artimuosiuose Rytuose tarp Saudo Arabijos ir Persijos įlankos. Pirmosios grupių etapo rungtynės įvyko šią savaitę.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Vita non dolce
    Henrikas Vaitiekūnas Vita non dolce
    Visi operatoriai užimti
    Henrikas Vaitiekūnas Visi operatoriai užimti
    Apie santuoką iki mirtis išskirs
    Palmira Rudalevičienė Apie santuoką iki mirtis išskirs

    Naujas numeris