Karmazinų piliakalnio Vilniaus rajone papėdė. Saulėta rudens popietė. Kelios šeimos, kelios poros, keli šunys. Ir didelis, iš toli matomas rausvas kioskelis. Keliolika stalų. Kaip sakoma, vidury niekur, ant upės kranto. Daugiau papasakos Vrinda iš Bhakti jogos bendruomenės, kurie pandemijos įkarštyje ir įkūrė šią kavinaitę.
- Papasakok trumpai apie jūsų bendruomenę.
- Esame mažytė, šeimos modeliu gyvenanti bendruomenė. Visi esame geri draugai, rūpinamės vienas kitu. Yra kas gyvena nuolatos, nes reikia rūpintis ūkiu. Kiti gyvena Vilniuje, Kaune, nes ten liko darbai, šeimos, mokslai, vaikų mokyklos.
- Kuo skiriasi gyvenimas draugiškoje, jaunų žmonių bendruomenėje, jei palygintume jį su gyvenimu, pavyzdžiui, poroje?
- Gyvenimas bendruomenėje ar komunoje yra daug natūralesnis, nei daugelis gali pagalvoti. Nepaisant iššūkių, kurių, be abejo, kyla dėl charakterių nesutapimų, skirtingų žmonių įpročių, gyvename kartu ir dėl vieno tikslo. Tai suteikia didžiulį saugumo jausmą, kurio daugelis, ne tik jaunų, o įvairaus amžiaus žmonių, stipriai pasigenda. O čia žinau, jog turiu palaikymą. Nepaisant, kokia situacija nutiktų, ar tai būtų paprasta, materiali situacija, kaip nuleista padanga. Iki vidinių, gilių išgyvenimų, pavyzdžiui, šeimos praradimas, skyrybos ar džiaugsmingų, kaip vaiko gimimas arba sėkmingas karjeros posūkis. Tu visada turi, kas tave paguodžia, pamokina ar pastato į nepatogias vietas, kurios priverčia augti. Ir augi, nes supranti, jog kitaip nebus. Niekada negalvojau, neplanavau ir neįsivaizdavau, jog gyvensiu bendruomenėje. Tai man nauja, nors ir esu iš daugiavaikės šeimos.
- Kuo užsiima jūsų bendruomenė be nedidelio ūkio, kurį turite?
- Dėl ūkio paprasta: taip, kaip gyvendamas name, turi pjauti žolę, čia tas pats. Turime pora karvyčių, jomis rūpinamės. Bet jei žiūrint į mūsų viešas veiklas, mūsų bendruomenėje yra ne vienas žmogus, kuris užsiiminėja gydančiomis praktikomis, vedų astrologija ar tradicine psichologija, bet per sąmoningą perspektyvą. Mūsų nariai turi kassavaitinius užsiėmus, į kuriuos galima atvykti.
- Kaip nutiko, kad prieš porą metų atsikėlėte gyventi į tokią nuostabią vietą: piliakalnio papėdėje, ant upės šlaito?
- Turbūt Dievo planas, ne kitaip (Juokiasi). Mes keitėme net kelis bendruomenės subūrimo namus – buvo ir Vilniaus centre, ir Užupyje, ir priemiestyje, – kol supratom, jog norisi pabėgti nuo miesto šurmulio, norisi švaresnio eterio. O dar mes mėgstame garsiai dainuoti, mušti būgnus, kuo kaimynai nelabai džiaugėsi visose vietose, kuriose buvome. Tad mes ilgai, net porą metų ieškojome vietos, kuri lengvai pasiekiama nuo Vilniaus ir nuo Kauno. Be to, buvo ir finansinis klausimas, tam tikros, palankios aplinkybės turėjo susiklostyti. Ir tada atsirado šitas namas. Daugelis mūsų žinojo šią vietą, nes vaikščiodavo čia su tėvais ir seneliais nuo pat vaikystės.
- Ar galima sakyti, jog ši Karmazinų piliakalnio papėdėje veikianti kavinaitė yra malonus pandemijos palikimas?
- Taip, jei ne pandemija, nebūtų mūsų saldumynų furgonėlio. Jis irgi atsitiko organiškai, gal nuskambės naiviai, bet taip susidėliojo visos kortos. Daugelis bendruomenėje esančių žmonių dirba kavinių ir renginių srityse, daugelis iš mūsų stovėjo ir už baro, ir prie kavos aparato. Atsikėlę pamatėm, jog daug žmonių aplinkui vaikšto. Tai su vienu, tai su kitu pakalbėdavome, jog kažko trūksta, lyg norėtųsi mažos oazės. Taip ir įsigijome vagonėlį, kuris tada atrodė visiškai kitaip. Bet su draugų auksinėmis rankelėmis, ir lakiomis vaizduotėmis... (Šypsosi). Norėjosi ko nors netikėto, žaismingo ar pasakiško, gal net ir nostalgiško. Dalis vaikų sako: „vau, čia kaip pasakoje“. Bendruomenėje turime dizainerių, meno terapeutų, bekalbėdami nusprendėme, jog rožinė spalva teikia daugiausiai džiaugsmo. Ši spalva geriausiai reprezentuoja mūsų bendruomenę, nes mes tokie esame. Daug kas juokaudami klausia: „Ar jūs žiūrite į pasaulį pro rožinius akinius?“ Atsakome – taip, ir jie ne tik rožiniai, bet dar ir su blizgučiais!
- Jeigu Vilniuje kaimynai pykdavo dėl būgno garsų ar mantrų giedojimo, ar Neries parkas nesupyko dėl rožinės spalvos žalumos apsuptyje?
- Kaip ir kiekvieni santykiai pradžioje turi vienokią nuotaką, o vėliau ji keičiasi. Esame dėkingi regioninio parko darbuotojams. Taip nutiko, jog aš su jais daugiausiai ir bendrauju. Jie tikrai turi griežtas taisykles, ir gerai, kad jos yra. Jos palaiko tvarką. Mes atėjome tokie spalvoti žmonės. Jiems tai pasirodė ir šiek tiek keista, bet kartu jie buvo maloniai nustebinti, jog yra jaunų žmonių grupė. Jie džiaugėsi ir palaikė, jog norime kažką daryti. Ypač, jog savo erdvę norime padaryti prieinamą žmonėms, nes žemė, kurioje esame, galėtų būti aptverta tvoromis, galėtume privačiai gyventi ir prašyti, jog niekas neitų. Bet mes nenorėjome to daryti. Nes kieno ta žemė? Mūsų tik dėl to, kad popieriuje yra mūsų vardas? Ne, ji yra visų ir visiems turėtų teikti džiaugsmą. Ypač tokioje šventoje vietoje kaip Karmazinų piliakalnio apylinkės.
- Tai jūsų antrasis sezonas, artėja trečiasis gimtadienis...
- Taip, jis artėja. Ir idėjų daugėja. Manau, kitas, ketvirtas, gimtadienis įneš dar daugiau atspalvių.
- Kaip pas jus atsirado šunų meniu?
- Taip, čia dar viena juokinga istorija. Mes patys auginame tris šunis. Dar atvažiuoja aplankyti draugai ar tėvai, kurie irgi atsiveža saviškius augintinius. Dar turime klientų, kurie ateina su šunimis. Žinot, sunku atsispirti šuniuko akims. Jie taip žiūrėdavo į kokį skanėstą, tad pagalvojome, o kodėl nepadarius ir šunims skanėstų? Pabandėm ir tai tapo šio sezono hitu. Malonu pasiūlyti ką nors netikėto, be to, visiems, ar tu būtum šuns šeimininkas, ar stovi už baro, yra smagu matyti, kaip šuniukas laižo plaktą grietinėlę ar valgo skanėstą. Tai teikia džiaugsmą. Kiekvieno žmogaus vidinis vaikas yra laimingas tai matydamas.
- Dirbate visus metus...
- Taip, nes žmonėms bet kuriuo atveju reikia eiti į gamtą. Nesvarbu, ar tai būtų žiema, vasara, pavasaris ar ruduo. Visi nori gamtos, kažkur išsikrauti, pasikrauti. Tėvai, kurie ateina su vaikais, mums sako, jog jiems yra puiki motyvacija. Jie eina ratelius, sustoja, atsigaivina ledais ar susišildo kakava. Visiems vaikams smagiau taip pabūti gamtoje. Ypač miesto vaikams. O dar dvi karvės – jiems didelė egzotika. Jei oro sąlygos jau tikrai neleidžia, pavyzdžiui, labai vėjuota ar šalta, tiesiog parašome, jog neatsidarysime. Kartais taip nutinka ir dėl asmeninių aplinkybių. Bet tokių savaitgalių būna mažai, gal tik praėjęs sausis buvo žvarbokas, tad buvom užsidarę.
l
Komentuoti: