Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2023 m. pabaigoje Lietuvoje veikė pusė šimto grupinio gyvenimo namų, juose gyveno beveik pusė tūkstančio asmenų su negalia. Iki šių metų liepos vidurio siekiama šiuos skaičius padvigubinti.
 
Mažai pagalbos šeimai
„Mes raginame Lietuvos politikus, o ypač savivaldybes steigti kaip galima daugiau tokių namų. Bet šiandien kalbame apie ledkalnio viršūnę. Modelis yra toks, kad septyni žmonės iš dešimties į grupinio gyvenimo namus ateina iš didelių socialinės globos įstaigų. Visa kritinė masė – didžioji dauguma žmonių su intelekto sutrikimais – gyvena šeimose. Reikia suprasti, kad tėvai negyvens amžinai, jie pavargsta. Kas nors jiems turi padėti“, – teigia sūnų su negalia auginanti D.Migaliova.
 
Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas pripažįsta, jog daugelio asmenų su intelekto negalia poreikiai Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, nėra patenkinami. „Sostinėje gyvena apie 3,5 tūkst. intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią turinčių žmonių. Šiuo metu mieste veikia 5 grupinio gyvenimo namai, juose iš viso gali gyventi 45 asmenys. Savivaldybė stengiasi, kad grupinio gyvenimo namų tinklo plėtra vyktų maksimaliai greitai“, – sako G.Grubinskas.
 
Pašnekovas primena, kad asmenims su negalia teikiamos įvairios socialinės paslaugos: asmeninė pagalba, socialinių dirbtuvių, pagalbos į namus, dienos socialinės globos paslaugos. „Dalis asmenų lanko dienos centrus, naudojasi socialine reabilitacija asmenims bendruomenėje. Skiriant socialines paslaugas, kiekvieno asmens poreikiai paslaugoms yra vertinami individualiai“, – pažymi specialistas.
 
Ne pinigų klausimas
Bendrijos „Viltis“ atstovė įsitikinusi: intelekto negalią turintiems asmenims ir jų šeimoms skiriama per mažai dėmesio. Tai, anot pašnekovės, nėra vien nepakankamo finansavimo klausimas: „Viską lemia požiūris. Ko dar šitiems reikia? Tas to neturi, tas ano, o dar pandemija, o dar karas… Jūs pensijas gaunate. Ko jūs dar norit? Toks požiūris žemina žmogų ir menkina problemą.“
 
Moters teigimu, asmuo nesirenka, kokiam ateiti į šį pasaulį, tačiau didelė visuomenės ir valdininkų dalis to vis dar nesupranta. Abejingas jų požiūris asmenis su negalia stumia į paraštes, o šeimas, besirūpinančias neįgaliais asmenimis, veda į neviltį. „Vilniaus universiteto atliktų šeimų gerovės tyrimų duomenimis, žmonės, gyvenantys su raidos ir kompleksinių sutrikimų turinčiais asmenimis, teigia esantys pavargę ir nusivylę. Jie visą laiką jaučiasi prašytojais ir dar kalti, kad prašo pagalbos“, – pasakoja D.Migaliova.
 
Aplinkiniai nepriima
Grupinio gyvenimo namuose nuotaika kita. Čia gyventojai jaučiasi laimingi, džiaugiasi gyvenimo sąlygomis, sulaukiama pagalba ir galimybėmis. „Gyvename Paprūdžių kaimelyje, kurio pagrindinis objektas – parduotuvė. Mūsų gyventojai eina čia apsipirkti, vaikšto po kaimelį, kai kada autobusu važiuoja į Kelmę. Vasarą patys grybauja, uogauja miške. Savarankiškesni išvažiuoja į kitus miestus aplankyti giminių“, – pasakoja Kelmės r. socialinių paslaugų centro Grupinio gyvenimo namų vyriausioji socialinė darbuotoja Simona Geštautaitė.
 
Specialistės teigimu, grupinių namų gyventojams organizuojamos ekskursijos, išvykos prie jūros, į parodas, koncertus, filmus bei šventes: „Kokį mes gyvenimą gyvename, tokį stengiamės suteikti ir šių namų gyventojams. Vis dėlto kartais kyla sunkumų, nes visuomenės požiūris kinta pamažu. Iš pradžių kaimo bendruomenė baiminosi ir šalindavosi, smalsesni klausdavo: „kas jūs čia tokie?“, „ar neužpuls?“. Mėginome užmegzti ryšį su bendruomenėmis, organizavome šventes, tinklinio varžybas. Deja, sulaukėme ir negražių replikų. Bandėme vienyti, bet buvome atstumti“, – sako aštuonerius metus grupinio gyvenimo namuose dirbanti socialinė darbuotoja.