Vaikai yra individualūs
 
VšĮ biuro „Pactum“ vadovė, mediatorė Odeta Intė pasakojo, kad vaiko interesų sąvoka yra pamatas, ant kurio statoma viskas, kas yra susiję su vaiku. Kai buvo priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, tai buvo viena labiausiai kritikuojamų sąvokų – kas išvis yra geras vaiko interesas?
 

„Kad nustatytumėme vaiko interesus, turime tam tikrus kriterijus, į ką atsižvelgiame. Pirmiausia turime atkreipti dėmesį į vaiko tapatybę, matyti ne teisės aktus, tvarkas ar metodinį vadovą, o patį vaiką – koks jo amžius, kokios jo savybės, pomėgiai. Džiaugiamės, kad tarnybos parengtas metodinis vadovas dėl vaiko nuomonės išklausymo buvo didelis spyris. Suvokėme, kad girdime tėvus, specialistus, bet niekada paties vaiko“, – situaciją aiškino VšĮ biuro „Pactum“ vadovė, mediatorė Odeta Intė.

 
Vadovės teigimu, sėkmės receptas yra panašus visiems: matyti ir girdėti vaiką. Jeigu stengiamasi matyti, girdėti ir atliepti jo poreikius, tai ir bus geriausias vaiko interesų užtikrinimas. O tėvų siekis priversti vaiką pildyti jų norus gali sukelti didelės žalos tarpusavio santykiams.
 
„Pavyzdžiui, artėja rugsėjo pirma ir daugelis mažųjų moksleivių tėvų dabar blaškosi užrašydami vaikus į būrelius. Pažiūrėjus į vaiko kasdienį gyvenimą nuo mokslo metų pradžios, plaukai ant galvos pasistotų: trys būreliai, vakare pamokų ruoša, savaitgaliais projektai. Tėvams tai – normalu, nes kiekvienas nori, kad vaikas baigtų mokyklą gerais pažymiais, užaugtų išsilavinusi asmenybė, bet pamirštama vaiko teisė žaisti. Žaisdamas vaikas ugdo įgūdžius, vaizduotę, ir tai yra ne mažiau svarbi vaiko teisė nei teisė mokytis. Vaikai turi turėti laiko užsiimti mėgstama veikla, o ne vien sekti dienotvarke, kurią sudėliojo tėvai. Beje, paaugliams yra svarbu leisti ir patingėti“, – sakė mediatorė.
 
Jai antrino ir Mykolo Romerio universiteto mokslininkė doc. dr. Agnė Tvaronavičienė aiškindama, kad jeigu tėvai daugiau gilintųsi į situaciją ir turėtų daugiau žinių apie geriausius vaiko interesus, galbūt nereiktų ir vadovų – taip pat sutaupytų ir valstybė, nes nereikėtų tiek daug institucijų, kurios rūpinasi vaikais.
 

„Tėvai už rankos veda per vaikystę, per raidos etapus, geriausiai jį pažįsta. Tačiau mes taip pat girdime, kad teisme ar mediacijoje nustatoma naudojimosi vaiku tvarka, tėvai kartais mato vaiką kaip objektą, todėl reikia paklausti – ar tai yra mano, ar mano vaiko interesas? Kuo daugiau sprendimų ras patys tėvai, tuo mažiau bus krizinių situacijų, kai šeimai reikalinga svarbi pagalba“, – įsitikinusi Mykolo Romerio universiteto mokslininkė doc. dr. Agnė Tvaronavičienė.

 
Svarbu atkreipti dėmesį
 
„Pirmiausia vaiką stebi šeimos nariai, kaimynai, vėliau – šeimos gydytojas, būrelių vadovai, treneriai. Jeigu tam tikras vaiko elgesys rodo, kad specifinėje situacijoje jo poreikiai nėra pakankamai atliepiami, atsiranda geriausių vaiko interesų įvertinimas: ar jis jaučiasi saugus, ar sugeba bendrauti, ar nepastebime smurto žymių, ar vaikas neatrodo apleistas, alkanas. Yra renkama informacija, susitinka specialistai, bendraujama su tėvais ir vaiku. Mes, specialistai, teikiame bazines paslaugas, jeigu vaikui kas nors negerai iš karto siunčiame pas psichologą, tačiau dažnai matome, kad jo vaikas vengia, nesilanko“, – komentavo O.Iltė.
 
Vaiko poreikiai skiriasi pagal tam tikras amžiaus grupes, mažesnių vaikų troškimai yra paprastesni, o vyresni vaikai ir paaugliai siekia galimybių atskleisti save šiltoje ir toleruojančioje aplinkoje. „Mažiesiems vaikams yra svarbiausias bazinis saugumas: saugūs namai, santykiai, maistas, tvirtas ryšys, – sako O.Iltė. – Paaugliui aktualu laisvės turėjimas, jis jau turi didesnius poreikius, kad jį gerbtų bei išklausytų. Vienam reikia aiškios struktūros, konkretumo, o kitam atvirkščiai – laisvės.“
 
A.Tvaronavičienės nuomone, reikia susikoncentruoti į individualų atvejį, nes kiekvienas vaikas yra kitoks, turi skirtingų siekių ir poreikių. Tinkamai įtraukus vaiką į pokalbį galima ne tik išsiaiškinti kylančius sunkumus, bet ir padėti lengviau įžengti į suaugusiojo gyvenimą.
 
„Visi atsinešame patirtis, kaip mus augino, kokiomis vertybėmis buvo dalintasi, todėl svarbu, kad asmeninės nuomonės neveiktų kitų žmonių patirčių. Taip pat svarbu vadovautis intuicija, empatija – be jų efektyvių, teisingų sprendimų nebūtų. Kalbėjimasis yra svarbus ir vaiko raidai, nes jis tampa dalyviu, nežiūri iš kampo kaip tėtis ir mama pykstasi. Bet reikia neužmiršti, kad tai yra vaiko teisė, o ne pareiga – negalime jo priversti ko nors daryti“, – įspėjo mokslininkė.
 
Situacijos analizuojamos teisme
 
I.Skuodienė pasakojo, kad dažnai sulaukia tėvų skundų, jog vaikas buvo apklaustas vaiko teisių gynėjų be jų žinios arba be jų buvimo šalia apklausos metu.
 
„Tėvai įsivaizduoja, kad jie žino, ko reikia vaikui, bet ir pati neretai nustembu, kad mano ir mano sūnaus įsivaizdavimas, kas jam šiuo metu yra svarbu, skiriasi. Kalbėtis galima jau ir su dvimečiu, pakviesti nupiešti, ką jis galvoja, pažaisti. Kartais būna, kad atvykus į šeimą arba kalbantis mokykloje vaikai kūno kalba pasako, kad nori pasikalbėti su specialistu negirdint artimiesiems“, – sakė I.Skuodienė.
 
Mykolo Romerio universiteto mokslininkė, teisėja Dalia Vasarienė pridūrė, kad net ir mažametis yra pajėgus pastebėti kylančią problemą bei komunikuoti ją darbuotojams, todėl pirmas žingsnis – išklausyti ir tikėti.
 
„Jeigu situacija pasiekia teismą, ji jau yra pribrendusi, buvo vertinta, analizuota, gauname daug informacijos. Spręsdami ginčus, santykių nutraukimo bylas esame aktyvūs, kalbėdami apie vaiko likimą vertiname visus šaltinius, įdėmiai tikriname specialistų išvadas. Kol vaikas tampa pilnateisiu visuomenės nariu, jis eina ilgą kelią – vienas penkerių metų vaikas yra visiškas kūdikis, o kitas dėl asmeninių savybių ar gyvenimiškos patirties yra jau brandus. Esame sutarę, kad dešimt metų yra ta riba, kai į visus vaikus pradedame žiūrėti rimtai, o keturiolikos metų vaikai turi teisę priimti sprendimus ir pasirašyti“, – aiškino D.Vasarienė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!