Tavo paveikslai paslaptingi, šiek tiek mistiški ir labai spalvoti. Papasakok, kas tai per tapybos stilius, ar technika?
- Dažniausiai dirbu su spalvotais pieštukais, man nuo vaikystės patiko smulkios detalės, tad pieštukai mane užkariavo, kartais dar tapau.
 
- Ar studijavai tapybą? Iš kur dar semiesi patirties ir žinių?
- Vilniuje baigiau Dailės akademiją, interjero dizaino specialybę. Man tiesiog visą laiką norėjosi kurti. Daug metų praleidau ieškodama savo stiliaus, ieškodama, ką man reiškia kūryba. Taip natūraliai išvysčiau darbą su pieštukais, bet paskui kažkuriuo metu atradau, kad Austrijoje, Vienoje, yra „Academy of visionary art“ (liet. Vizijų meno akademija). Jie ten kviesdavo įvairius menininkus ir rengdavo penkių savaičių kursus. Važiavau ten porą kartų.
 
- Psigidelia – tavo kūrybinis pseudonimas. Kokia jo prasmė ir reikšmė, kas jame užšifruota?
- Jis atsirado, kai gyvenau Kanarų salose. Jį sugalvojo draugas apjungdamas mano vardą Sigitą su žmonių reakcija, kai jie pamatydavo mano piešinius. Sakydavo, jog jie psichodeliniai. Psichodelika – tai apie visus vidinius pasaulius. Bet aš pati Psigidelia matau kaip gėlę, taip kaip ir mano logotipas – gėlė, kuri auga į visas puses ir tos kryptys nėra tik keturios, horizontalios, kaip mes jas suprantame, bet ir dvi vertikalios, kurios eina iš gilumos į viršų. Tai tarsi materijos apjungimas su dvasiniu pasauliu.
 
- Kaip gimsta tavo paveikslai: imi pieštuką ir tiesiog pieši ar apgalvoji, išjauti būsimą paveikslą, darai jo eskizus, o galbūt tiesiog susapnuoji ir perkeli jį ant popieriaus ar drobės?
- Išsigryninau du kelius, kaip tai atsitinka. Pirmasis: pasiimu baltą lapą ar drobę ir tiesiog vedžioju, tiksliau, ranka pati vedžioja. Kažkas atsidaro tame popieriuje. Arba kitas variantas: ateina vizualus kūrinys, ir aš jį nešiojuosi. Kai kuriuos darbus galiu ir metus laiko turėti galvoje, o kai ateina tinkamas metas, leidžiuosi į tą kelionę, jaučiu, kad reikia jį nupiešti. Tai nėra apie mane, nėra ir patinka ar nepatinka jausmo. Tai lyg atėję nurodymai, kuriuos turi įgyvendinti.
Nežinau, kur jis nukeliaus, koks bus to kūrinio gyvenimas. Būna ir pertraukų, kai jokie kūriniai neateina, tada vedu užsiėmimus, kuriuos vadinu Vidinės vizijos piešimu. Renku žmonių grupes, vedu jiems šį kūrybinį patyrimą. Jų metu nekuriu vizualaus piešinio, bet dalinuosi įkvėpimu. Tai irgi kūryba, bet ji neišreikšta ant popieriaus, o santykiu su žmonėmis.
 
- Jau pradėjai pasakoti apie užsiėmimus, kuriuos vasarą vedi festivaliuose. Ar galima į tokias dirbtuves pakliūti ir šaltuoju metų laiku. Galbūt net jas užsakyti ar tave pasikviesti?
- Vasaromis dažniausiai važinėju į stovyklas ar festivalius, į kuriuos mane kviečia. O rudenį ir žiemą juos vedu savo studijoje, nors kartais nuvykstu ir į kokį renginį. Vidinės vizijos piešimas yra poros valandų patyrimas, kuriame žmonėms nereikia ką nors žinoti apie meną. O tiesiog leisti sau patirti. Mes dirbame su akvarele, kreidelėmis, spalvotais pieštukais ant popieriaus. Realiai tai – lyg dailės terapija, tiesiog aš jų taip nevadinu, nes nesu sertifikuota terapeutė, todėl labiau einu iš meninės pusės, jog patirdami spalvas su kokybiškais įrankiais žmonės išgyvena daug gražių dalykų. Bet svarbiausia, jog per tas porą valandų žmonės atsipalaiduoja ir saugiam bendraminčių rate leidžia sau atsiskleisti.
 
- Esu matęs tavo darbų, kurie virto festivalių plakatais, savo puslapyje prekiauji ryškiaspalviu „poncho“ apdaru. Kur dar be drobės ir kokiomis formomis galima sutikti tavo darbus?
- Turiu atvirukų, magnetukų, print‘ų (reprodukcijos atspaudų – aut. past.) bei darau užsakymus. Žmonės, tarkim, turi idėjų, reikšmių ir manęs paprašo jas įgyvendinti. Artwork.lt daro sukneles su mano piešiniais. Man atrodo, jog kūryba gali būti daug daugiau nei tas vienas originalas, kabantis ant sienos. Man patinka, kad ji gali virsti ir spalvingais rūbais, ir muzikinio klipo dalimi. Kasmet darau kalendorių. Noriu kūrybą priartinti prie žmogaus, kad jie nebūtų tik muziejuose ir prieinami tik siauram žmonių ratui. Mėgstu nuvežti piešinius eksponuoti į mažesnį miestelį, prekybos centrą ar biblioteką. Smagu, kai jie tampa integruoti į kasdieninį gyvenimą.
 
- Banalus klausimas, bet kur semiesi įkvėpimo? Ieškai mūzų, o gal jos ateina pačios? Gal turi paslaptį, kaip jas privilioti?
- Man patiko tokia mintis: jeigu esi mėgėjas, lauki įkvėpimo, o jei kūryba kartu yra ir darbas, tada kartais tiesiog turi eiti ir dirbti. Tad einu į studiją kaip į savo biurą ir ten kasdien ką nors darau. Įkvėpimas ateina dirbant. Tačiau kartais tiesiog reikia save nuvesti ir pasodinti prie stalo, išdėlioti priemones ir duoti erdvės. Įkvėpimas turbūt priklauso ir nuo būsenos – kai jautiesi sveikas, laimingas, tada jis ateina lengviau. O čia yra klausimas kiekvienam, kaip išlaikyti tokią būseną. Gal reikia nueiti pasivaikščioti į mišką, daugiau pamiegoti ar sveikiau valgyti, pasportuoti. Ir nepanikuoti, jei porą mėnesių nieko nekuriu, leisti sau atsitraukti nuo kūrybos ir užsiimti techniniais darbais.
 
- Kaip tu, kaip menininkė, kūrėja, jautiesi ir tvarkaisi su akyse bei kartais augančiomis energijos išteklių, produktų ir paslaugų kainomis?
- Niekada nėra tobulų sąlygų. Gyvenimas pilnas iššūkių, būna etapų, kai viskas lengviau einasi, kartais sunkiau. Visada sau primenu, kad mano užduotis – daryti geriausia, ką galiu, su tuo, ką turiu šiuo momentu ir ten kur esu. Dėl tų visų energetinių išteklių dar vengiu drastiškai kelti kainas, nors atrodo visi pasinaudoja šia situacija ir greit jas užkėlė.  Bet iš kitos pusės, būtent dėl studijos ir visų tų materialių dalykų nesenai permasčiau – jei kainos ir toliau stipriai kils, galbūt šiam kartui teks atsisakyti studijos ir ieškoti kitų būdų. Turbūt visi šie dalykai moko perkainuoti vertybes, poreikius.
Bet kartu ir kurti norisi patogiai, šiltai, o ne šaltam kambaryje. Su šąlančiomis rankomis nelabai ką ir nupieši. Jei viskas brangsta, tiesiog bandau laviruoti tame. Nenoriu, jog tai taptų pagrindiniu mano fokusu gyvenime, tad stengiuosi daryti ką galiu geriausio. Tai, jog aš būsiu pasipiktinusi, nepridės daugiau mano kūrybai ar gerovei. Nesu akla tam, kas vyksta, bet to neakcentuoju, tad savo produktų kainas stengiuosi išlaikyti adekvačias ir kiek įmanoma mažesnes, prieinamas, neskubu jų kelti.
 
 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!